Kur veda vaikų sudievinimo kultas?

Originalas

Šiandieniniai jauni Amerikos tėvai sunerimę. Kažkuriuo momentu tarp tų dviejų laikotarpių, kai jie patys buvo vaikais, ir kai tapo tėvais, jų šalyje iš esmės pasikeitė požiūris į tėvystę. Tėvystė tapo lyg savotiška religija, kuri, kaip ir dauguma religijų, iš savo „praktikuotojų“ reikalauja absoliutaus pasišventimo. Tėvams niekas gyvenime negali būti svarbiau už jų vaikus, vaikų interesams visada teikiama pirmenybė, qz.com rašo gydytoja Danielle Teller.

Kokia rimta ši situacija, liudija Ayelet Waldman pavyzdys – 2005 m. ji parašė „The New York Times“ straipsnelį, kuriame aiškino, kad savo vyrą myli labiau nei savo vaikus. Taip pat moteris tvirtino, kad toks požiūris vaikams daro teigiamą poveikį, nes vaikai jaučiasi saugūs dėl tvirto tėvų ryšio.

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Po tokių pareiškimų A.Waldman buvo ne tik visos Amerikos apšaukta bloga motina. Nepažįstami asmenys pradėjo grasinti fiziniu susidorojimu, gąsdinti, kad apskųs ją vaikų apsaugos tarnyboms. Tokia situacija primena nuo religijos nukrypusių eretikų persekiojimą.

Augdami praranda „vertę“

Šios tėvystės religijos kilmė yra neaiški. Kaip vieną pirmųjų jos apraiškų galima laikyti lipdukus „Vaikas automobilyje“, kurie JAV išpopuliarėjo devintojo dešimtmečio viduryje. Niekas ant automobilio nebūtų klijavęsis tokio ženklo, jeigu visuomenė tuo metu nebūtų maniusi, kad žmogaus gyvybės vertė yra pati didžiausia jo gimimo momentu, o nuo tada jau tik mažėja.

Ikimokyklinukas dar beveik toks pat brangus, kaip kūdikis, o paauglys jau nebe toks vertingas. Na, o kai tam „vaikui“ sueis 50, niekam praktiškai neberūpės, kad niekas neatsitrenktų į jo ar jos automobilį. Juk niekur nematyti lipdukų su užrašu „Vidutinio amžiaus buhalteris automobilyje“.

Kitas ženklas, kad tėvystė yra tapusi religija, yra tai, kad amerikiečių kultūroje tapo visiškai nepriimtina ką nors blogo pasakyti apie vaikus – netgi tai, kad mums jie ne visada patinka. Atrodo normalu blogai kalbėti apie savo sutuoktinius, tėvus, tetas ir dėdes, bet jeigu pasakysi „Mano vaikas neturi daug draugų, nes jis nėra labai malonus žmogus“, tai bus kažkas nesuvokiamo.

Kai žmonės apsisprendžia turėti vaikų, jie tarsi lošia loterijoje. Vaikai gali turėti tokį pat gerų ir blogų charakterio bruožų spektrą, kaip ir suaugusieji, ir kai kurių vaikų asmenybės būna sunkiai suderinamos su jų tėvų asmenybėmis.

Gamta apsaugojo vaikus nuo tokių aplinkybių, ankstyvame amžiuje apdovanodama juos žavesiu, kuriam neįmanoma atsispirti. Taip užtikrinama, kad tėvai pakankamai stipriai prisirištų prie savo vaikų, kad mūsų urvuose gyvenę protėviai blogai besielgiančių savo atžalų neišstumtų sušalti į sniego pusnis.

Dauguma tėvų myli savo vaikus ir trokšta jiems paties geriausio, tačiau jiems tie vaikai anaiptol ne visada patinka. Tas vaikinas biure, kuris, visų nuomone, yra bukagalvis, kažkada taip pat buvo vaikas, ir labai tikėtina, jog tėvai taip pat pastebėjo, kad jis bukagalvis. Bet jie tiesiog neturėjo teisės to pasakyti.

Daugiau reikalaujama iš motinos

A.Waldman šventvagiškuose žodžiuose nebuvo nė mažiausios užuominos, kad jos vaikai galėtų būti netobuli ar nenuostabūs, ji viso labo pasakė savo vyrą labiau mylinti nei juos. Tai atitinka pirmąjį iš Dešimties Dievo įsakymų „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“.

Kaip ir daugelio religinių nusikaltimų atveju, pasmerkimas nekrinta lygiai ant abiejų lyčių. Motinos privalo besąlygiškai pašvęsti save vaikams, tačiau dauguma moterų net jaustųsi įsižeidusios, jeigu vyras pasakytų savo sūnų mylintis labiau už ją.

Motinos taip pat yra šventos, o štai iš tėvų nieko panašaus nesitikima. Motinos gyvena švariame, džiaugsmingame pasaulyje, pripildytame primityvių spalvų ir vaikiškų dainų, jos negalvoja apie seksą. Tėvas gali pareikšti geidžiantis savo žmonos, ir dėl to nebus laikomas blogu tėvu, tačiau poniai A.Waldman visuomenę tokių pareiškimų daryti nenusiteikusi leisti. Atrodo nesuvokiama, kad motina gali patirti malonumų, kurie nėra susiję su jos vaikais.

Be abejo, tėvystės iškėlime iki religijos statuso esama ir naudos, tačiau yra ir akivaizdžios žalos. Tėvai, kurie nėra laisvi reikšti sąžiningai savo jausmų, mažiau šansų turi namie išspręsti problemas. Vaikai, kuria auga tikėdami esą visatos centru, sulaukia sunkaus smūgio, kai praranda šį ypatingą statusą artėdami link pilnametystės. O labiausiai kelia nerimą tai, jog poros, kurių gyvenimas sukasi vien apie vaikus, gali prarasti tarpusavio ryšį ir nebeturėti vienas kitam ką pasakyti, kai vaikai paliks namus.

XXI amžiuje dauguma amerikiečių tuokiasi iš meilės. Rinkdamiesi partnerį žmonės tikisi, kad tai bus sielos draugas visam gyvenimui. Bet kai atsiranda vaikai, sielos draugystės temoje nuspaudžiamas pauzės mygtukas, nes nauju prioritetu ir religija tampa tėvystė.

Žmonės augina vaikus, kaip mokėdami geriau, žinodami, kad vaikai kada nors juos paliks, išeis į pasaulį, susiras savo partnerius ir susilauks savo vaikų. O kai „dievai“ tėvus palieka, jie bando surinkti ir suklijuoti savo seniai apleistos santuokos gabalėlius ir surasti naują tikslą. Ir pernelyg nestebina, kad būtent tada, kai ištuštėja lizdai, pasipila tiek daug skyrybų.

Lietuvoje požiūriai – įvairūs

Pasak šeimos psichologės Giedrės Gutautės Klimienės, Lietuvoje, kalbant apie požiūrį į vaikus, galima aptikti patį įvairiausią nuomonių spektrą – pradedant visišku atsidavimu jiems, užmirštant save, baigiant visišku vaiko interesų nepaisymu.

– Kodėl visuomenė linksta vaikus sureikšminti labiau, nei kitų amžiaus grupių žmones? Kodėl vaikas laikomas vertingesniu už 50-metį žmogų? – portalas lrytas.lt paklausė psichologės.

– Vaikai yra ta grupė žmonių, kurie patys savimi dar negali pasirūpinti. Tai pažeidžiama grupė – o 50-metis gali pats savimi rūpintis. Be to, vaikai tam tikra prasme suvokiami kaip ateitis.

Rūpinimasis jaunikliais būdingas ir gyvūnų pasauliui. Gyvūnai pasirūpina net kitos rūšies gyvūno jaunikliu. Tai prigimtinis, išlikimui svarbus dalykas.

– Ar yra kas nors nenormalaus ar smerktino, jeigu motina pasako, kad savo vyrą myli labiau už vaikus?

– Normalumas dažniausiai būna apsprendžiamas tam tikros socialinės grupės ir aplinkos, kurioje visa tai vyksta. Jeigu moteris iš tiesų labiau myli vyrą, tai tiesiog taip yra – o šito vertinimas priklauso nuo aplinkos.

Kalbant apie vaikus, dažnai būna, kad mamos, galbūt dėl tam tikro socialinio spaudimo ar iš kartos į kartą perduodamų įsitikinimų, būna linkusios aukotis vaikui, pamindamos savo ir sutuoktinio interesus.

Bet egzistuoja ir kita grupė, kur vaikų interesų šeimoje yra visiškai nepaisoma. Prie vaikų girtaujama, visiškai nežiūrima, kaip tai veikia vaikus. Visada yra geriausia, kai yra balansas tarp abiejų kraštutinimų.

Koncentracija vien tik į vaikus anksčiau ar vėliau atsiliepia santykiams su sutuoktiniu, savijautai. Jeigu užmirštami savi poreikiai, anksčiau ar vėliau žmogus pradeda jaustis blogai.

– Kodėl žmonės taip nori kontroliuoti tas jaunas mamas, kodėl juos piktina mintis, kad motinos gali patirti kokių nors džiaugsmų ar pramogų be savo vaikų?

– Žmonės apskritai nori vienaip ar kitaip daryti poveikį kitiems. Turėdami vienokią ar kitokią nuomonę, jie dažnai yra linkę manyti, kad ji yra teisingiausia, ir nori ją primesti.

Ankstesniais amžiais, kai dauguma Lietuvos gyventojų gyveno kaimuose, turėdavo daug vaikų – vaikų interesai nebuvo tokie svarbūs. Vaikai būdavo kaip ūkio darbininkai, niekas per daug nesirūpino, kaip jie jaučiasi. Jeigu sveikas, pavalgęs – viskas gerai.

Mamos tada nesiversdavo per galvą dėl vaikų – jos versdavosi per galvą dėl ūkio, ir tai buvo norma. Dabar tokia užsiėmusi mama, kaip anais laikais ūkininkė, dirbanti nepakeldama nugaros, ir skirianti tiek mažai laiko vaikams, būtų laikoma bloga mama.

Vėliau buvo atsigręžta į vaikų interesus, nemažai nuveikta toje srityje, parodyta žmonėms, kad yra labai svarbu, kaip vaikas auga, jo aplinka, atmosfera. Galbūt lazda nejučiomis buvo perlenkta į kitą pusę.

– Kuo gyvenimas vien dėl vaikų pavojingas patiems vaikams?

– Pagrindinis pavojus – kad po to tokiems tėvams būna sunku su vaikais išsiskirti, kai jie užauga. Jeigu mama ar abu tėvai visą savo gyvenimą projektuoja tik į vaiką, tai tampa našta ir vaikui. Net ir suaugęs jis negali gyventi savo gyvenimo, nes tėvai neturi daugiau dėl ko gyventi.

Taip pat kyla pavojus, kad vaikas šitaip augdamas neišmoksta paisyti kitų žmonių interesų, ypač, jeigu jis yra vienturtis. Mamai ir tėčiui svarbu parodyti, kad ir jie turi interesų, kad tie interesai yra svarbūs – ir tai daryti net tik savo, bet ir paties vaiko labui.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *