Kaip nebūtų gaila, tačiau tai ganėtinai dažnas reiškinys, kai tėvai neleidžia seniai užaugusiam vaikui gyventi savo gyvenimo. Ypač kai tai jau trisdešimtmetis barzdotas vyriškis, kuris sėdi tarsi šuniukas ant grandinės prirakintas prie savo mamos.

Kaip jam leisti leidžia laisvalaikį, ką dėvėti, kaip atrodyti ir kokį asmeninį gyvenimą turėti – visa tai nurodo mama. Jei tik jis apskritai turi asmeninį gyvenimą ir mylimą moterį… Nes ir čia mama turi savo nuomonę: „Šita mums netinka, reikia padorios”…

Taip dažnai nutinka, jei šeimoje yra vienintelis sūnus, jei mama jį augino viena. „Aš visą gyvenimą tau paaukojau”.

Arba yra tėvas, bet jo vaidmuo nominalus, žmona jį įvarė į kampą, o jis iš ten labai retai parodo gyvybės ženklus.

Taip pat nemažą vaidmenį suvaidino kitų vyriškų figūrų trūkumas tokio žmogaus vaikystėje – jis paprasčiausiai neturėjo kaip ir iš kur išmokti atitinkamų elgesio modelių.

„Aš visą savo gyvenimą tau paaukojau”, „Aš tave auginau ir auklėjau, tu man dabar skolingas ir privalai…”, „Aš geriau žinau, kaip tau elgtis, mama tau blogo nepatars”, „Niekas tavęs nemylės taip, kaip myliu aš”.

Baisios, siaubingos, šiurpą keliančios frazės, užmušančios bet kokias vaiko asmenybės užuomazgas. Absoliutus sūnaus, kuriam neleidžiama nė žingsnio nužengti nuo mamos nubrėžto kelio ir parodyti bent lašelį savarankiškumo, iškastravimas. O jeigu sūnus visgi pabando pasipriešinti, prasideda emociniai amerikietiški kalneliai, motina tarsi vorienė tampo už savo voratinklio gijų, manipuliuodama sūnaus gėdos ir kaltės jausmais. „Širdies priepuoliai”, „Kaip tu galėjai taip pasielgti su mama, aš dėl tavęs viską paaukojau”, „Kiaulė nedėkingas” ir t. t.

Kaip išsivaduoti iš tokios patologiškos globos ir pasijusti suaugusiu vyru?

Tai padaryti realu, tačiau tai labai ilgas ir sunkus procesas. Ir pats svarbiausias žingsnis – turi kilti noras gyventi savo gyvenimą.

Tačiau kaipgi galima daryti tai, ką noriu, ir nedaryti to, ko nenoriu? Kaip apskritai galima jausti ir suvokti savo poreikius, jeigu jie visą gyvenimą buvo gniuždomi, slopinami ir trypiami?

Išgijimo procesas užtrunka ilgai, tačiau būtent tada, kai atrandi kontaktą su savimi, galima pradėti gyventi savo, o ne motinos gyvenimą.

Dažnai postūmiu tokiam atšilimui gali tapti amžiaus krizės, kai vyksta gyvenimo permąstymo procesas arba tam tikri gyvenimo sukrėtimai. Socializacija taip pat yra puikus postūmis – pamačius, kaip kiti vyrai gyvena savo gyvenimus, gali atsirasti ir štai toks įkvėpimo šaltinis.

Dar vienas svarbus žingsnis – stiprinti savo nepriklausomybę. Užsidirbti ir išlaikyti save, savarankiškai patenkinti bazinius poreikius, tokius kaip būstas, maistas ir pan. Gyventi atskirai.

Visa tai – labai sudėtingas procesas, kadangi mama visais įmanomais būdais trukdys, sabotuos, kaišios pagalius į ratus, manipuliuos, kad tai neįvyktų.

Ir dar labai svarbu susikurti aplink vyrišką socialinį ratą, kuriame galėtumėte gauti adekvatų bendravimą, vertybes, gebėjimą apginti savo nuomonę. Tai gali būti vienas iš svarbiausių dalykų.

Dažniau pasitaiko situacijų, kai fizinis atskyrimas įvyko, tačiau psichologinė priklausomybė nuo motinos išlieka. Ir mama skambina 10 kartų per dieną, stengdamasi kontroliuoti kiekvieną žingsnį. Arba mama kišasi į sūnaus santykius su moterimis.

Tokiu atveju mokykitės formuoti ir ginti savo ribas, pasikliauti savimi, savo nuomone ir nepasiduoti gėdos ir kaltės jausmui.

.