Kaip nuo žąsies vanduo

Chirurgai nedaro operacijų be nuskausminimo. Tačiau didesnė dalis žmonių fiziniam skausmui turi šiokį tokį atsparumą. Psichologiškai mes esame kur kas labiau pažeidžiami. Tad kodėl niekas nemoko žmonių psichologinio nuskausminimo?

Jūs galite pasakyti taip: “Ne, aš nesu psichologiškai pažeidžiama. Ne, man tas pats, kas apie mane sakoma. Ne, man nėra šios problemos.”

Ir štai įsivaizduokite: jūsų ketvirtokas vaikas, staiga įbėgęs į kambarį pareiškia: „Mama, aš šiąnakt noriu su draugais pasivaikščioti po miestą. “Jūs pasakote: ne. O jis piktai sušunka: “O man tai, ką tu sakai – dzin!“

Ir štai jūs imate kažką jausti tarp gerklės ir pilvo. Šis jausmas – įsižeidimas. Pyktis, susijęs su nepagarba jūsų motiniškam autoritetui. Net nespėjusi pajusti, ką jūs darote, jūs keliate balsą ar ranką.

Jūs jaučiatės užgauta, nes vaikas pasikėsino į jūsų statusą. Jūs taip jaučiatės, nors ir nenorite taip jaustis. Jūs pajutote, kad esate psichologiškai pažeidžiama. Ir jums tai labai nemalonu, nes jūs daug metų ruošėte save minčiai: “reaguoti protingai“. Ir jūsų „geros mamos“ įvaizdis susvyruoja.

Todėl jūs impulsyviai atstatote jį ir – jei nesate liguistai įžeidi – po to atsiprašote vaiko už pakeltą ranką. Galbūt ir už pakeltą balsą. Arba tiesiog stengiatės kažkaip užglaistyti nemalonų incidentą. Arba nesistengiate. Ir tęsiate karą su savo vaiku. Jo tikslas – atsatyti jūsų savigarbą. Karas sunkus ir bevaisis.

Bet, sakote jūs, ačiū Dievui, mano vaikai taip su tėvais nekalba. Gerai. Imkime kitą pavyzdį. Jūs kurį laiką nedirbate, nes auginate vaikus. O jūsų vyras – dirba. Ir daug uždirba. Ir štai jis pasikviečia į namus bendradarbius. Ir pildamas alkoholį, jiems visiems girdint, vyras piktai sako jums: „Tad kodėl bokalų neišplovei?“ O po to priduria: “Šiaip pas mane boba nieko… „

Tai, ką jūs jaučiate pilvo gilumoje, yra įsižeidimas. O tiksliau, daug metų kaupiamas įniršis prieš savo pažemintą padėtį, dėl kurios jūs negalite savęs gerbti. Tačiau ir jausti įniršį prieš jūsų maitintoją ir išlaikytoją jūs vargu ar labai galite. Arba jausti galite, o reikšti – ne. Todėl jums belieka tik organizuoti „šliaužiantį perversmą„ prieš vyrą. Tylų jo gyvenimo nuodijimą. Slaptą revanšą. Tuo atskleidžiant sau pačiai, kad jums reikia revanšo. Reiškia – užsigavote. Vadinasi, tai irgi jūsų pažeidžiamumas.

Bet, prieštaraujate jūs,- man su vyru visai kitaip. Aš neleidau sau užlipti ant galvos. Aš išvis gerai uždirbu. Ir su vyru išsiskyrusi jau daug metų. Gerai. Jūs išeinate į lauką, atsisėdate į mašiną, išvažiuojate atbuline eiga… Ir staiga iš nugaros girdite riksmą: “Ei, boba, ar akla – nematai, kur važiuoji?“- Tai iš didžiulės „Audi“, sustojusios jums už nugaros , pasigirsta pašaipus ir piktas vairuotojo balsas.

Jūs jaučiate karštą bangą kažkur krūtinės – pilvo riboje. Tai- įsižeidimas. Pyktis, sumišęs su gėda. Nes jums parodė jūsų nekompetenciją ir pastatė į žemesnį laiptelį.

Štai jums kelios situacijos, kai jūs tampate agresijos auka. Agresija šiais atvejais pasireiškia ne tik balso intonacija, bet ir turiniu: tai jūsų „nuleidimas“ į žemesnį laiptelį. Šiais laikais tai užgauna labiau nei bet kada anksčiau. Nes jau kelios moterų kartos yra įsisąmoninusios, kad jos turi tas pačias teises, kaip ir vyrai. Ir kad jokių žemesnių kastų pas mus nėra.

Tačiau reikalas čia ne lytyje – visiškai analogiškai jaučiasi įžeidžiami vyrai. Tik be visa ko, juos dar pažemina:

  • Kiemo chuliganai;
  • Mokytojai;
  • Geriau žaidžiantys berniukai iš sporto būrelio;
  • Kariuomenės „diedai“;
  • Viršininkai;
  • Žmonos ir vaikai…

Dėl to pripažinkime: mes visi esame užgaulūs ir pažeidžiami. Mes visi esame kiek neurotiški, kai kas nors užgauna mūsų savigarbą. Na kaip, prisipažinote? Ne iš karto, bet taip?

Tuomet galime eiti toliau. Kaip reaguoti?

Variantai:

1. O tu pats toks!

Pats instinktyviausias – bandyti atsakyti įžeidžiant. Kelti balsą, šaukti, žeminti. „Kvaiša!„ „Ne- čia tu kvailys!“. Taip daro maži vaikai, dėl to jie tiesiog susimuša. Retai, bet šis būdas padeda susidraugauti. Bet suaugę žmonės kartais nueina į teismą arba suserga…. Kažkaip su amžiumi šis būdas vis mažiau padeda.

Prisipažinęs sau pačiam, kad esi pažeidžiamas, ieškai būdų, kaip savo pažeidžiamumą sušvelninti. Kaip, bioenergetikų žodžiais, sustiprinti savo biolauką? Kaip pasijusti tarsi už plastmasinio gaubto? Reaguoti ne širdimi, ir net ne oda, o šarvais?

2. „Aš šių žaidimų nežaidžiu“.

Kitas kelias – pastatyti save aukščiau paties įžeidinėjimo. „Aš gi ne turgaus boba“. Pastebėkime: ne aukščiau įžeidėjo, o būtent aukščiau įžeidinėjimo. Tai reiškia: ne žeminu įžeidėją, o tiesiog laikau save kito pasaulio asmeniu. Kito lygio. Taip gydytojas reaguoja į psichuoto paciento šūkavimus. Jį pacientas siunčia ant trijų raidžių, o daktaras murma: „Hmmm. Paranojinė psichopatija… taip ir užrašysime“.

Šis kelias, tiesą sakant, turi savo minusų – įprotis save statyti už konfliktų ribos – šiokia tokia izoliacija nuo pasaulio. Jos metu agresija tiesiog atskiriama nuo sąmoningo „aš“ ir verčiama reišktis psichosomatiškai. Tai reiškia: skauda galvą ar pilvą. Kartais – kyla kraujospūdis ir maudžia sąnarius. Viduje – ramu, o kūnas kenčia. Energijos tvermės dėsnis – emocinė energija niekur nedingsta.

3. „Taip, pone“.

Nuolankus sutikimas su įsižeidimu – kažkada labai natūrali žemesnio luomo reakcija į aukštesnį. O šiais laikais – depresyvios ir mazochistiškos natūros išraiška. Rusai tam turi išsireiškimą: “prišyblennyj“. Lietuviškas „trenktas“ – netinka. Labiau – „užspaustas“. Tave žemina, o tu ir priimi šį pažeminimą. „Taip, aš jau tokia esu – boba aš paprasta. Kur jau man, moteriai, susigaudyti, kas čia vyksta“.

Jei jūs tai sakote be sarkazmo ir ironijos, tai didsnių pasekmių nebūna. Jūs tiesiog priimate savo žemesnę kastą. Tad ko jums įsižeisti, jei kastos – nuo Dievo?

Tačiau gali būti, kad žmogus, reaguojantis taip nuolankiai, yra labai religingas. Indas koks nors. Ir tai aš abejoju, ar dabartinis indas yra toks nuolankus. Pendžabo konfliktai ten visokie…

4. Panaudokime vaizduotę

Įsivaizduokime, kad įžeidėjo figūra ima sparčiai mažėti ir virsta liliputu. O jo balsas skamba taip, kaip peliuko iš animacinio filmo. Pabandykite: daug kam padeda. Daryti tai reikia greitai, akių užmerkti nebūtina. Kai kas abejoja: juk aš matau, koks jis didelis. Aš girdžiu jo tikrą balsą… Nesvarbu: šis triukas vis vien suveikia. Pakartokite vieną – du kartus ir jūsų reakcija sumažės.

Kitas variantas, mėgiamas ekstrasensų : įsivaizduokite save už permatomo gaubto, „nuvalykite“ blogą energiją nuo savo kūno – veikia taip pat, nors ir ne visus.

Ir visokie kvėpavimo bei meditacijos pratimai – geras dalykas, tik reikalauja laiko ir praktikos. Ne karo sąlygoms. O taikos metui.

Ar tai – viskas? Ne. Daug yra būdų apsisaugoti nuo įžeidimų. Kad „nutekėtų, kaip nuo žąsies vanduo“.

Tiesa, radikalus būdas būtų – tapti žąsimi. O įžeidimus paversti vandeniu. Bet jau pati ši mintis kažkiek… įžeidžianti, tiesa?

Tad gal palikime save žmonėmis. Su visomis pasekmėmis. Tiek to. Atleiskime šitiems… durniams. Idiotams!!!

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *