Kaip atrodo laimės jausmas

Kaip atrodo laimės jausmas? Ar jį visi vienodai patiriame? Kodėl dažnai paskęstame smulkmenose ir neįžvelgiame svarbių dalykų? Kaip išmokti susitaikyti su dalykais, kurių negalime pakeisti, išdrįsti pakeisti tai, ką galime pakeisti ir atskirti šiuos du dalykus?

Kaip atrodo laimė, niekas nežino. Ją žino kaip būseną. Dauguma žmonių, neigiantys tokius dalykus kaip meilė, teisingumas, tiesa ir gerumas, pripažįsta, kad laimė yra. Matyt, taip yra todėl, kad netgi juodųjų cinikų atmintyje išlieka migloti prisiminimai apie Rojų, patirtą ar motinos įsčiose, ar sėdint jai ant kelių, ar skraidant link lubų, kai mus mažus mėtydavo tėvas. Kai kas gali aiškiai prisiminti: buvau laimingas tada ir tada. Nurodo net mėnesį, metus, o kartais net dieną: „Mama nupirko man nuostabią suknelę”, „Tuomet jis man pasakė, kad mane myli”, „Tą dieną aš pagimdžiau vaiką”, „Gavome naują butą”, „Sužinojau, kad išlošiau žalią kortą”, „Sužinojau, kad dar nemirsiu, nes auglio nėra”.

Kiti žmonės atranda laimės jausmą ne kaip prisiminimą , o kaip įsivaizdavimą: „O, kaip norėčiau to motociklo !”, “Įsivaizduoju, koks jausiuos laimingas, kai užsidirbsiu milijoną”, arba tiesiog „Nujaučiu, kad atsitiks kažkas labai gero”.

Ir visai retai mes pagauname žmogų pačiame laimės įkarštyje: „O aš dabar visiškai laimingas”, „O mes abu su ja /juo laimingi, nes kartu”. Statistikos duomenimis, Vakarų pasaulyje visiškai laimingais save laiko dažniausiai apie dešimt-penkiolika procentų žmonių, ir šis skaičius didesnis netikėtose vietoje: tai Airijoje, tai Venesueloje arba iš vis kažkokioje atsilikusioje Afrikos šalyje.

Įdomu tai, kad nevykėliai dažniausiai atkakliai ieško laimės ir atkakliai jos neranda. Tačiau staiga pajunta malonų palengvėjimą ar netgi laimę (?), kai nuleidžia rankas ir nustoja tą laimę gaudyti. Tuo patvirtindami Ipolito iš filmo „Likimo ironija “ posakį: „Negali būti suplanuotos, užprogramuotos laimės”.

Taigi laimės jausmą galima atrasti netikėtose vietose ir nelabai nusakomomis aplinkybėmis. Nes tie patys „gimė vaikas” arba „gavau butą” kitam gali sukelti ne laimės, o visai kitokius jausmus: sutrikimą, nerimą arba net silpnumą. Ne, laimės jausmas panašus į drugelį: jei nustoji jį vytis, jis pats atsitupia tau ant rankos.

Tačiau dauguma žmonių atkakliai siekia laimės: lošdami kazino, kurdami santuokas, kaupdami turtus ir besirūpindami vaikų išsilavinimu: „Noriu , kad bent jie jaustųsi laimingi”. Įsitikinimas, kad pats esi savo likimo kalvis, nejučiom pasikeičia įsitikinimu: „Pats esi savo laimės kalvis”. Pamiršdami, kad tiesa, jog žmogaus likimą dažnai kuria jis pats, tačiau laimės jausmas – tai, deja, praeinanti būsena, o ne likimas. Nes užsitęsęs nepraeinantis laimės jausmas artimas euforijai, kuri pažįstama psichiatrams iš tokių diagnozių, kaip maniakinė psichozė, būsena pavartojus narkotikus ir netgi progresyvus paralyžius.

Visais šiais atvejais daug ką paaiškina šiuolaikinė neurofiziologija: ir specialus centras kairėje kaktinėje skiltyje, ir endorfinai, ir kaktinių skilčių chirurginė blokada – visa tai tikrai yra. Tik psichiatrai žino, jog patys nenorėtų tokios „laimės” ne tik dėl to, kad prastai šie pacientai atrodo aplinkiniams. Dažnai mums reikia ir nelaimės, kad įvertintumėme laimės momentus.

Taip yra todėl, kad laimės jausmas nėra vien euforija. Kyla jis ne dėl vieno smegenų centro ir ne dėl vienos medžiagos, o dėl visos žmogaus būsenos, kuriai nusakyti labiausiai tinka tokie žodžiai: meilė gyvenimui, gyvenimo pilnatvė, harmonija su pasauliu, judėjimo laisvė ir pasaulio grožis.

Matote, kokie žodžiai čia atsiranda: gyvenimas, pasaulis. Žodžiai, aprėpiantys ne smegenų centrą, ne medžiagą ir ne „kaifą”. Nes koks bebūtų šis jausmas visuotinis, vis dėlto tai – įvertinantis jausmas. Iš tos pačios jausmų šeimos, kaip „pasitenkinimas”, „simpatija”, „susižavėjimas”, t.y., kai mes kažkaip įvertiname save, kitą žmogų, sveikatą ar netgi orus. Pasijuntąs laimingas žmogus akimirksniui įvertina pasaulį, gyvenimą ir save šiame pasaulyje bei šiame gyvenime. Tuomet nublanksta kasdienės įkyrios smulkmenos, kurios kėlė tokią kančią. Ir kaip Senajame Testamente žmogus akimirksniu ištaria Dieviškąją frazę: ir pamatė jis, kad tai buvo gera.

Žiūrėkite, kokiomis progomis mes jaučiamės laimingi: „gimė”, „gavau”, „sužinojau”, „mama nupirko”, „išlošiau”. Visuomet ne pastanga, o kažkokia galinga ir nelabai valdoma jėga netikėtai apdovanoja mus tarsi „iš dangaus”. Štai tuomet ir laimė. Partneris, subjektas, globėjas ir rėmėjas turi būti labai didelio masto – tokio didelio, kad net nematyti.

O kodėl nepajutus šio jausmo dažniau? O tam reikia – ne, ne tik bažnyčioje, o kasdienybėje dažniau bendrauti ne tik su pažįstamais bei draugais, o ir su dideliais ir nelabai aprėpiamais subjektais. Su visu pasauliu, su visu gyvenimu, kurių ne bijoti, kuriuos ne valdyti, o su kuriais būti, draugauti ir žaisti galima nesitikint pagauti laimę, o tiesiog būnant, draugaujant ir žaidžiant.

Tiesa, kai kas sako, kad visas pasaulis ir visas gyvenimas telpa mažo vaiko akyse. Norite išvysti Dievo karalystę? Pažiūrėkite į bet kokį žaidžiantį mažą vaiką. Gal ten ne tik vaiką, bet ir save laimingą išvysite?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *