Moteris, kuri viską žino, viską moka ir visada teisi, negali būti ištekėjusi, tuo labiau laiminga santuokoje.

Ji visada bus virš vyro, prieš vyrą, o dažniausiai – apskritai liks be vyro. Ir ne todėl, kad jis jai nereikalingas, kaip ji stengiasi įtikinti save ir kitus. O todėl, kad ji tokia niekam nereikalinga.

Nė vienas vyras nenori šalia savęs turėti darbinį arklį, visažinę ar išsišokėlę.

Nė vienas iš jų nenori, kad žmona dėl menkiausios smulkmenos pultų aršiai ginčytis. Nė vienam vyrui nepatinka būti nereikalingam ir nesvarbiam.

Pacientei – keturiasdešimt su trupučiu. Ji buvo vieną kartą ištekėjusi, santuoka truko viso labo metus. Vaikų nėra. Turi tris aukštuosius išsilavinimus. Karjerą. O viduje – tuštuma.

Ji pati iki šiol nesupranta, kodėl išsiskyrė – vyras tiesiog susirinko daiktus ir išėjo. Bet jau po metų jis vėl vedė ir jau daugiau nei 10 metų yra laimingas, augina tris vaikus.

Pacientė – viena. Kaip ji pati aiškina, nėra stipraus vyro, kuriam ji galėtų atsiduoti, jie visi išmirė kaip mamutai, aplinkui liko tik alfonsai ir kvailiai. Santykiai absoliučiai nesiklosto.

Iš pradžių man tai pasirodė keista. Ji elegantiškai apsirengusi, prižiūri save ir rūpinasi savimi, atrodo jaunesnė nei yra iš tikrųjų. Jos namai jaukūs, ji netgi puikiai gamina. Iš pradžių pagalvoji – kur tie vyrai žiūri ir ko jiems dar trūksta, ko negana? Juk tai – ideali, pavydėtina nuotaka.

O paskui…

Paskui pacientė pradeda bendrauti, ir po valandos jau ir man pačiai norisi nuo jos bėgti kuo toliau. Ji taiso kiekvieną mano žodį, visur stengiasi įterpti savo pastabas, pertraukia, kai kalbu aš, be niekur nieko pradeda ginčytis bet kokia proga, kabinėjasi prie kiekvienos smulkmenos.

Toks jausmas, tartum bendrautum su griežta tamsta mokytoja, o tu pats – prasižengęs, neišmanėlis mokinukas, atnešęs jai pilną klaidų rašinį, ir ji dabar gėdina tave prieš visą klasę.

Šitos moters pernelyg daug, nespėji užduoti klausimo – ji jau atsako, ir ne visada tai, ko paklausei. Jei bendraujate kompanijoje, ji lengvai atsako ir į klausimus, kurie nėra jai skirti, už kitus žmones. Kolegos ją praminė „Google“, nes ji visada viską žino. Ji apie tai žino ir netgi didžiuojasi savo pravarde.

Ji tarsi visą laiką bando tau įrodyti, kad ji yra gera, verta meilės ir dėmesio, kad ji yra protinga.

Ji, be abejo, turi priežasčių taip elgtis. Tik tapusi geriausia iš visų, ji galėjo gauti meilę iš savo tėčio. Jam nereikėjo paprastos, normalios dukters, jis norėjo ja didžiuotis. Kad ji būtų protingiausia, sėkmingiausia, stipriausia. Ji niekada nesijautė mylima. Niekada. Tik reti, mažyčiai tėčio „meilės“ blyksniai, kai pavykdavo ką nors „nugalėti“. Tada jis ja didžiuodavosi.

Aš jos paklausiau, kaip dabar santykiai su tėčiu, o ji sako, kad tėčio jau penkeri metai kaip nėra.

„Jis jau miręs, o tu vis dar tikiesi?“ – klausiu jos.

„Ko tikiuosi?“ – nesupranta moteris, ir aš matau, kaip jai diskomfortiška kažko nesuprasti, ji beveik panikuoja.

„Kad jis tave pamils. Tiesiog šiaip mylės. Be jokios priežasties“, – pradedu aiškinti, o ji jau verkia. Jos smegenys nespėjo susiorientuoti, pirmą kartą gyvenime nepateikė atsakymo dar prieš užduodant klausimą, o širdis išgirdo viską, kas buvo pasakyta.

Žinoma, ji iš karto man atrėžė „ne“ ir „tai netiesa“. Po minutės ji pateikė man dešimt argumentų, kuriais įrodinėjo, kad tėtis ją mylėjo. Tarsi bandė tai įrodyti sau pačiai ir savo širdžiai.

„Žinoma, mylėjo. Visi tėvai myli savo vaikus, kaip moka. Bet ne visada taip, kaip to reikia vaikams. Mergaitei juk reikia meilės, rūpesčio ir leidimo būti savimi“, – sakau aš jai.

O ji ir toliau vardija, kiek daug tėvas padarė jos labui. Ji tuo metu nieko negirdi ir nemato. Vėl ir vėl kalba apie tai, kad visko pasiekė dėl to, kad jis vertė ją mokytis, pirmiausia mokykloje, vėliau universitete, kaip tikrindavo jos namų darbus ir reikalavo išmokti visus paskutinių karų įvykius su tiksliomis datomis, kad būtent jis išsiuntė ją mokytis finansų, po to – teisės, ir įtikino ją įgyti trečiąjį išsilavinimą ir mokslinį laipsnį. Ji kalba, kalba, kalba, kalba…

Ji meistriškai save gina, netgi tada, kai niekas jos nepuola. Ji visada yra gynybos būsenoje, visada – kovinėje parengtyje.

Kai ji pradeda bendrauti su bet kuriuo vyru, iš karto griebia į rankas kardą ir puola, beje, gana agresyviai. Užduoda klausimus su suktomis užuominomis, tyrinėja, vertina, ginčijasi. Visa tai daro su išdidžia ir netgi atlaidžia veido išraiška, tarsi sakydama: „Aš čia pati protingiausia, o tu kas toks?“

Susidaro įspūdis, kad jos galvoje instaliuota didžiulė enciklopedija ir ji žino viską. Kur yra kokia sostinė ir kas yra prezidentas, kaip paruošti bet kokį patiekalą, kaip gydyti kiekvieną negalavimą, kaip rašomas tas ar kitas žodis, kokio ilgio yra skirtingų gyvūnų žarnos.

Ji be ceremonijų lenda į bet kokį pokalbį, net jei jos niekas neklausia, kontroliuoja visus aplinkinius, kad ir ką jie bedarytų, uždavinėdama klausimus ir dalindama patarimus, net jei jų niekas neprašo. Ypač kai niekas neprašo. Ji nedelsdama puola taisyti visus, kurie padarė kokią nors klaidą. Aiškindama, kad tokio žodžio nėra, tokia frazė nenaudojama, štai čia – kirčiavimas neteisingas, o čia – faktai iškraipyti. Todėl ji praktiškai neturi draugų.

Apie tokias moteris vyrai sako, kad nėra nieko baisesnio už moterį su galingomis smegenimis, kurias ji demonstruoja bet kokia proga ir ypač be progos.

Ji žino viską ir apie visus. Tačiau vienintelis žmogus, kurio ji absoliučiai nepažįsta – tai ji pati. Ji nežino, ko iš tikrųjų nori, ji įprato norėti to, ko reikia norėti, kas yra teisinga norėti. Ji nejaučia ryšio su savo gražiu kūnu ir atrodo sustingusi, susikausčiusi ir netgi dirbtina. Ji niekaip negali suvaldyti ir nuraminti savo pačios proto. Ji nejaučia harmonijos su savimi.

Jos realybė tokia, kad jeigu ji teisi, tai reiškia, kad ją myli ir ji yra gera. Jeigu ne – tai katastrofa, pasaulis subyra į milijonus šukių, kurių niekada nebus galima surinkti. Todėl reikia iš visų jėgų stengtis įrodyti savo pranašumą. Ji visada ir visur turi būti tobuliausia ir geriausia – tik tokiu atveju gali tikėtis meilės. Tegu bet kokios, bent jau jos regimybės.

Ir žinote, man kilo noras pasakyti vieną dalyką, kurį kadaise išgirdau iš vieno nekvailo žmogaus.

„Paimk savo vaikystės nuotrauką, kurioje tau treji ar ketveri metai. Ten, kur dar matai mažą mergaitę su kaspinais, kur jos dar nesugniuždė visi tie „tu privalai“ ir „būk geriausia“. Pažvelk į jos nuostabias šviesias ir gilias akis. Ir pasakyk sau sąžiningai – ar reikia jai nusipelnyti ir užsitarnauti meilę? Kas pasakė, kad ji nėra verta meilės ir turi kažką daryti, kad ją tiesiog mylėtų? Kas sugalvojo tokią nesąmonę ir privertė šią mažylę tuo patikėti?“

Kad būtum mylima, visiškai neprivalai būti teisi, ideali, tobula, viską žinoti, viską mokėti. Tam reikia išmokti išlikti savimi ir būti pasirengusiai priimti meilę. Viskas. Taškas.

Ir mano aprašoma moteris, šiek tiek atsigavusi, nusprendė: „Aš surasiu žmogų, kuris mylės mane tokią, kokia esu, ir tada aš tapsiu savimi.“ Tačiau tai – saviapgaulė. Realybė yra tokia, kad tam pirmiausia reikia tapti savimi, ir tik tada gali ateiti tas žmogus. Kai ji pagaliau pavargs būti stipri, kai jai atsibos būti protinga, teisia ir pačia geriausia, kai ji jau nebegalės visko daryti pati ir daryti idealiai.

Tik, deja, kai tau jau keturiasdešimt, labai sudėtinga nusimesti visažinės šarvus, nes tai padaryti paprasčiausiai baisu. Labai baisu.

Įprotis taip prilimpa, kad moteris net neįsivaizduoja, kaip galima gyventi kitaip – ir ar tai apskritai įmanoma.

Juk tai buvo vienintelis jos išgyvenimo būdas, vienintelė priemonė nejausti baimės ir tikėtis laimės.

Jis suteikia jai savo svarbos, realizavimosi, išskirtinumo jausmą, apsaugo ją nuo daugybės išgyvenimų. O kas iš jos beliks be šio šarvo? Jeigu ji atsisakys visų savo kaukių, regalijų ir titulų, kas pasiliks jos viduje?

Beginklė, trapi, pažeidžiama, įprasta moteris, kurios, kaip jai atrodo, neįmanoma mylėti tiesiog šiaip. Ne už kažką, o tiesiog mylėti. Nes ji jaučiasi tarsi būtų „jokia“, kadangi nėra pati geriausia. O būti pažeidžiamai – tai ne tik pavojus, bet ir pažeminimas, jos manymu.

Tačiau žmones myli ne už tai, kad jie patys pačiausi. Mylimi yra tikri, atviri, pažeidžiami, gilūs, paprasti žmonės. Tie, su kuriais nereikia kariauti dėl „paties protingiausio“ titulo, su kuriais nereikia nuo ryto iki vakaro būti budriems „o ką, jei staiga prasidės naujas egzaminas“, su kuriais galima kalbėtis iš širdies, o ne permalinėti faktus smegenimis.

Myli tuos žmones, kurių širdis pasirengusi priimti meilę ir ją atiduoti. Nes mylima širdimi, o mūsų aprašoma moteris jau seniai išmoko nesinaudoti savo širdimi, ji ją uždarė, užkalė, iš visų pusių užmūrijo plytomis, o ant viršaus pasodino gėlių, kad viskas atrodytų „gražu“ ir niekas nieko neįtartų.

O širdyje visus šiuos metus gyvena skausmas. Tiktai kas jo klausys, jeigu yra super smegenys, galinčios būti geresnės už visus, protingesnės už visus, kurios visada viskame teisios. Taip ir gyvena – visada teisi ir visada viena.

.