Yra toks moteriškas scenarijus – „Tėtis norėjo berniuko”. Pasireiškia jis tuo, kad nuo ankstyvos vaikystės mergaitė nesąmoningai stengiasi būti šiek tiek berniuku: nesidomi lėlėmis, nemėgsta nėriniuotų suknelių ir kaspinėlių, drąsiai karstosi po medžius, šokinėja nuo skardžių, labiau draugauja su berniukais ir sako, kad su mergaitėmis neįdomu.
Didele dalimi tai mano scenarijus. Dėl kažkokios tiksliai nežinomos priežasties dar ankstyvoje vaikystėje nusprendžiau, kad tėtis norėjo berniuko. Atmintyje sklando suaugusių pokalbių nuotrupos, frazių rinkiniai, kažkokie vaizdiniai, susipynę į neaiškius „filmus”, o rezultatas – tvirtas vidinis įsitikinimas, kad tėtis norėjo berniuko, o gimiau aš – mergaitė!
Sulaukusi aštuonerių, aš jau vairavau automobilį, kai sulaukiau dešimties, tėtis išmokė šaudyti iš įvairių rūšių ginklų, mėtyti peiliukus ir savarankiškai gamintis šovinius medžioklei. Kelis kartus važiavau su juo medžioti ir labai daug kartų – žvejoti.
Ar tai tinkamos vietos mažai mergaitei? Dabar esu tikra, kad ne. Jokio objektyvaus būtinumo įveikti „jaunojo kario kursą” nebuvo. Tai buvo mano mylinčios vaikiškos širdies noras.
Ką verta pažymėti – mama nestabdė šios tendencijos, nesikišo ir nebandė nukreipti mano dėmesio į labiau moteriškus pomėgius. Nesiruošiu jos kaltinti ar priekaištauti už tai, sunku išugdyti dukrai tai, ko neturi pati mama. Mama, kuriai užblokuotas jos pačios moteriškumas, neatves į moteriškumą dukters.
Kur veda mūsų aptariamas scenarijus?
Jis veda į neišsivysčiusį moteriškumą, į amžiną „aš pati!”, į labai sunkų gyvenimą buitine prasme, į totalios neteisybės jausmą, į savęs nevertinimą, į nesugebėjimą realizuotis kaip moteris, į harmoningos vidinės būsenos deficitą.
Nes vidinę prigimtį sužalojo painiava ir disbalansas.
Jėgos aktyvacija šiame scenarijuje tokia galinga, kad sulėtinti tempą ar „pabūti silpna” kokioje nors srityje praktiškai neįmanoma. Apie lankstumą išvis nėra jokios kalbos, yra vien „juoda” ir „balta”.
Aktyvumas ir drąsa viršija visas normas jaunystės metais, mergina, gyvenanti pagal šį scenarijų, pasiruošusi imtis atsakomybės už save, tėvus, drauges, draugus, už visą pasaulį.
Netikėk, nebijok, neprašyk – toks dažniausiai būna šių moterų lozungas.
Kai ji suauga, prisiima sau aktyvų vaidmenį visose sferose – bendravime, darbe, santykiuose. Po kurio laiko ji nuo viso to pavargsta ir pradės niršti ant partnerio, tėvų, kolegų, draugų, kad viską „veža ji viena”, o visi aplinkui tokie silpni ir neatsakingi.
Ir eis lankyti kursų, kaip atskleisti savyje moteriškumą.
Ir bus šitas procesas labai ilgas, neretai skausmingas, bet visada – teisingas.
Aš šiame procese jau daug metų ir jis tęsis, tikriausiai, visą gyvenimą.
Pabaigai – kelios nuostatos toms, kurios atpažino save šiame scenarijuje.
„Tėti, aš esu mergaitė ir niekada netapsiu berniuku, netgi vardan tavęs”.
„Brangusis tėti, žiūrėk į mane geranoriškai – į savo dukterį, kuri jau užaugo ir tapo suaugusia moterimi”.
„Mama ir tėti, net jeigu jūs norėjote berniuko, aš gimiau ir aš – mergaitė. Ir aš priimu iš jūsų šitą neįkainuojamą dovaną – savo gyvenimą. Ir aš gyvensiu jį kaip mergaitė, kaip reikalauja mano prigimtis. Tai darydama, aš nenustosiu būti jūsų vaiku. Esu jūsų dukra, o jūs – mano tėvai. Ir tai – visiems laikams”.
