Moteriškos kvailybės kultas

Visuomenė labai nuolaidi kvailiems žmonėms. Mūsų dienomis kuriamas ištisas kultas – moteriškos kvailybės kultas.

Mano klasėje mokėsi neįtikėtinai kvaila mergaitė. Nežinau, kaip jai tai gaudavosi, tačiau žinios neužsilaikydavo galvoje ilgesniam laikui, nei spėdavo perskaityti paragrafą vadovėlyje. Ji negalėjo nei įsiminti, nei suvokti, visiškai nieko: nei literatūros, nei matematikos, nei anglų kalbos. Ji labai sunkiai laviravo tarp dvejetų ir trejetų. Bet buvo graži. Neįtikėtinai graži.

Mokytojai jai buvo geri. Supratę, kad kiekvienas jos iškvietimas prie lentos – totali gėda, ėmė mažiau jos klausinėti. Ir kai vis dėlto tekdavo – stengėsi pernelyg nekankinti. Burbtelėjo kelias tezes – sėskis, trejetas. Tuo pat metu, beje, tie patys pedagogai mėgavosi kito mokinio kvailumu: kamavo jį prie lentos, kankino, kol neišgręždavo iš jo paskutinio lašo kvailumo, tamsumo ir tingulio.

O mergaitė, beje, buvo pati populiariausia mokykloje.

Atseit, grožis viską pateisina. Ypatingai moters grožis. Vyrų atžvilgiu šita nuostata žymiai silpnesnė. Jei tik jis ne įžymybė. Koks nors aktorius ir panašiai. Visi garbins, net jeigu jis bus visiškas idiotas.

Reikia sąžiningai pripažinti – grožį mes vertiname labiau už visa kita. Ir gerbiame tą grožį, tarsi atskirą talentą, kurį laikome gerokai vertingesniu už protą.

Nė viena industrija neturi tokios įtakos, taip agresyviai savęs nereklamuoja, kaip grožio industrija. Ne iš nuogirdų žinau, kad knygų leidyklos irgi gali sau leisti kasmėnesinę skaitymo reklamą – tačiau to nedaro. Kodėl nepasamdžius kokios manekenės ar įžymybės ir nenufilmuoti jos su knyga rankose su šūkiu „Vincas Kudirka. Esu to verta!” Galbūt tada knygų pardavimus galima bus sulyginti su pelnais už kremus.

Tačiau niekas nedalina patarimų, kaip sustiprinti intelektą. Nėra populiarių pratimų mokytis užsienio kalboms. Nėra žvalių straipsnių apie gerų, autorinių filmų dietą. Nerasime straipsnių tema: „Kaip per vasaros sezoną įsisavinti kvantinės fizikos pagrindus?” Draugai gali pasakyti: „Viešpatie, tu taip sustorėjai, tučtuojau pirk abonementą į sporto salę!”, bet jūs niekada neišgirsite: „Viešpatie, serialai visiškai suminkštino tau smegenis, skubiai bėk į biblioteką skaityti Sioreno Kierkegoro!”

Žmonės nesako: „Ko tai per žiemą pernelyg apaugau detektyviniais romanais. Aš tokia kvaila!” Užtat iš visų jėgų stengiasi susigadinti sau gyvenimą nesibaigiančiomis aimanomis apie tai, kaip priaugo 200 gramų svorio ar apie tai, kad spuogas išdygo, palei lūpas – raukšlė atsirado. Ir niekas nesirauna nuo galvos plaukų dėl to, kad ėmė mažiau skaityti ar prastai išmano Viduramžių istoriją.

Turiu draugę, kuri sielvartauja dėl mažos krūtinės. Apskritai negaliu suprasti, kaip galima jaudintis dėl krūtinės dydžio. Kiekvieną kartą, kai ji užkabina šitą temą, taip ir knieti pasakyti: „Krūtinė – paskutinis dalykas, dėl kurio yra prasmės jaudintis. Problema yra ta, kad per penkis metus tu perskaitei vos dvi knygas. Tau ne papukus reikia didintis, o filosofus skaityti ir vokiečių kalbos mokytis. Štai kada gyvenimas pagerės”.

Aš, žinoma, to nesakau. Nes nemandagu. Užtat labai mandagu pasakyti: „Taip, tu teisi, visos tavo bėdos – dėl krūtinės dydžio, tuojau duosiu chirurgo telefoną”. Eik, mieloji, ištaškyk kažkiek tūkstančių už nereikalingą operaciją – ir vien dėl to, kad taptum panaši į tą manekenę, reklamuojančią liemenėles. Grandiozinis pasiekimas gyvenime, jei kas dar nesuprato.

Niekšybė slypi štai kur: iš protingų žmonių reikalauja, kad jie būtų gražūs. Tu protinga, bet stora. Ir net nebandei numesti svorio? Nukirsti galvą tokiai!

O štai jeigu žmogus gražus, iš jo niekas nieko nereikalauja. Daugybę moterų žemina vien už tai, kad turi trumpas kojas ar putlų pilvuką. Bet niekas nepasakoja per visus televizorius apie manekenių kvailumą ar sportininkų bukumą. Kas gero tame, kad futbolininkas (ledo ritulininkas, boksininkas) baigė savo mokslus antroje vidurinės mokyklos klasėje? Kodėl tai pateisina sportiniai pasiekimai? Štai, pavyzdžiui, muzikantai – jie irgi treniruojasi nuo pat vaikystės, prakaitą lieja, bet yra puikiausiai išsilavinę ir protingi. Man kol kas neteko sutikti nė vieno buko pianisto ar smuikininko.

Aš neneigiu išvaizdos reikšmės. Aš irgi mėgstu batelius ir sijonus, lūpdažius ir veido kaukes. Man patinka žmonės, kurie užsiima sportu, joga, kuriems rūpi, ką jie valgo.

Problema čia ta, kad išvaizda mūsų dienomis tapo pilnaverčiu kultūros produktu. Nusiritome iki to, kad pačioje masinės kultūros viršūnėje atsidūrė Kim Kardašjan, kurią visas pasaulis žino tik dėl to, kad ji išsipaišo veidą, persirenginėja ir darosi plastines operacijas.

Prieš kokių 20 metų net pačios popsiškiausios asmenybės nebuvo tuščiavidurės. O ką iš dabartinių pop kultūros atstovų galima įtarti turint intelekto ar bent jau originalumo? Galbūt aktorę ir scenaristę Liną Danem, bet ją visi niekina už tai, kad stora. Juk nereikalingas svoris nuvertina visus proto pasiekimus.

Per pastaruosius 20 metų moterys tapo labiau nepriklausomos, ėmė daugiau uždirbti, ir, kaip nebūtų keista, tai pavirto tikra apokalipse. Mes tapome geriausią rinka prabangos prekėms, kažkuo panašiu į Kiniją. Daugiau nebereikia kaulyti iš vyro pinigų naujai suknelei ar lūpdažiui. Moterys pasiekė. Ir pavirto kvailėmis.

Jeigu sulyginsime dešimtąjį XX ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, gaunasi, kad geriausios ankstesnių laikų melodramos – apie meilę (tarkime „Bridžita Džons” – juk tai knyga apie tai, kaip nevykusią, tačiau simpatišką, neliekną, tačiau protingą, nemadingą, tačiau linksmą moterį pamilo už tai, „kokia ji yra”). O šio amžiaus pradžios populiariausios „moteriškos” istorijos – apie skudurus. „Seksas ir miestas”, „Velnias dėvi Prada”, „Šopoholikas”… Dabar jau sunku suprasti, kas vaidina pagrindinį „Sekso…” vaidmenį – moterys ar bateliai. O idealus vyras čia netgi vardo neturi.

Visi feminizmo pasiekimai staiga susivedė į skudurus ir kosmetines procedūras. Ir į geltonosios spaudos triumfą, kai kiekviena norinti gali sužinoti, kiek būtent celiulito ant savo užpakalio turi Skarlet Johanson.

Tai štai – pas mane celiulito ne mažiau nei pas Skarlet. Ir man į tai nusispjauti. O nelaiminga jaučiuosi dėl to, kad moku tik pusantros užsienio kalbos – gerai anglų ir labai pusėtinai vokiečių. Ir kad silpnai pasikausčiusi filosofijoje. Ir dar mane, žinoma, neramina raukšlės, tačiau dar labiau – smegenų vingiai. Neturiu supratimo – graži aš, ar ne, bet tai nesvarbu – aš patinku savo vyriškiui, o ir aplinkiniams nesukeliu nemalonių pojūčių. Taip yra tikrai ne dėl to, kad turiu štai tokią ir tokią nosį, tokias ir tokias kojas ar blizgančius plaukus. Taip yra dėl to, kad esu asmenybė, turiu smegenis, sugebančias mąstyti ir generuoti originalias mintis, tegu ir ne visada. Tikriausiai aš ne intelektualė, bet nuoširdžiai stengiuosi. Ir man tai žymiai svarbiau už kūno masę, artimą Nataljos Vodianovos masei.

Grožis – jis kaip pinigai: kuo daugiau, tuo baisiau prarasti. O intelekto, pirmas dalykas – niekas neatims, o antra – tai vienintelis dalykas, kuriuo pasaulis matuoja mus, o mes juo matuojame tai, kas aplink mus ir priimame savo unikalius sprendimus, susirandame savo natą nuomonių ir kriterijų kakofonijoje.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *