Moters prigimtis – sugundyti ir suvilioti vyrą, vyro prigimtis – užkariauti moterį. Mūsų laikais vis dažniau moterys ir vyrai painioja šiuos savo vaidmenis ir nieko gero iš to nesigauna, situacija sulig kiekvienais metais darosi vis liūdnesnė.
„Man patinka šis vyras, jis bus mano“, – šnabžda moteris savo draugei. Ir po kurio laiko gauna vyrą, kuris, gulėdamas ant sofos su buteliu alaus, jaučiasi kaip koks prizas, dovana.
Šio reiškinio šaknys slypi giliai vyrų ir moterų vaikystėje.
Kažkada mergaitė puošėsi ir gražinosi priešais veidrodį, kol vieną kartą iš mamos išgirdo: „Ko ten sukinėjiesi priešais veidrodį? Kas iš tavęs išaugs?” Maždaug taip ir sunaikinamas moteriškas siekis patikti, sužavėti, sugundyti..
Ir tais pačiais vaikystės laikais mama, kuri tam tikrame amžiuje turi nukreipti mergaitės dėmesį į tėvą, o paskui ir į vyrus, pradeda aiškinti: „Tik aš viena tave auginau, tik man vienai tu reikalinga“.
Šita mano aprašyta schema išdėstyta pakankamai primityviai, tačiau joje slypi gili psichologija. Visą gyvenimą mergina stengtis užsikariauti mamos dėmesį ir meilę. Ji įžvelgs mamą netgi savo pasirinktame vyriškyje ir atitinkamai su juo elgsis, reikalaus viso to, ko jai nedavė mama.
Tuo tarpu dėmesingų ir mylinčių tėčių dukros, kaip taisyklė, gerai suvokia prigimtinę moters esmę. O ji labai paprasta – moteris skatina vyrą veiksmams, poelgiams, veiklai. Moteris gundo, vilioja, sužavi, užburia.
Ar galite įsivaizduoti, kad šie veiksmažodžiai būtų taikomi vyrams? Žinoma ne. Moters žavesys sugundo vyrą ir įvilioja jį į savo erdvę. O vėliau priima vyrą ir į save.
Vyrams tuo tarpu būdinga mąstyti veiksmo kategorijomis. Vaikystėje berniukas griovė smėlio dėžėje svetimas smėlio pilis, užkariaudamas svetimą teritoriją. Ir labai liūdna, jeigu mama draudė jam šitaip elgtis, o dar liūdniau, jei 3-6 metų amžiuje, sudarė su sūnumi koaliciją prieš tėvą „tu – mano mylimas sūnelis, tik man vienai tavęs reikia.“
Visą likusį gyvenimą šis vyras vilios mamą ir jausis kaip dovana, atitekusi jį pamilusiai moteriai. „Kodėl ji nerodo iniciatyvos?“, – stebisi toks vyras, ir štai į jo gyvenimą jau įžengė iniciatyvi moteris užkariautoja.
Jie traukia vienas kitą. Jie pasmerkti taip niekada ir nepasimėgauti savo realiomis prigimtinėmis galimybėmis.
Laiminga ta moteris, kuri moka suvilioti ir paskatinti vyrą veikti. Laimingas tas vyras, kuris patyrė moters užkariavimo džiaugsmą.
Visiems nepatenkintiems tekstu, rekomenduočiau prisiminti psichoanalizės tėvo Freudo frazę: „Lytis – tai likimas“ (Anatomija – tai likimas)
