Ar kada pagalvojote, kaip įvertintumėte savo gyvenimą, jei žinotumėte, kad po savaitės mirsite?
Ar būtumėte patenkinti tokiu gyvenimu, koks jis yra, ar tam tikrų dalykų gailėtumėtės? Bronnie Ware yra slaugytoja, kelerius metus dirbusi su mirštančiais pacientais. Su daugumą pacientų ji praleisdavo paskutines dvi ar tris jų gyvenimo savaites. Bronnie Ware rūpinosi, kad jų gyvenimo saulėlydis būtų kuo patogesnis. Savo tinklaraštyje ji rašė apie tai, kokios mintys dažniausiai kyla mirštantiems žmonėms.
Žinią apie besiartinančią mirtį žmonės priima labai skirtingai. Vieniems tai kelia siaubą, kitiems – pyktį, dar kitiems – savigraužą, ir t.t. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau su šia mintimi susitaikoma. Bronnie Ware teigia, kad visi jos pacientai prieš pat mirtį atranda ramybę.
Paklausta, ko žmonės dažniausiai gailisi, Bronnie Ware įvardino 5 dalykus, kurie yra gerokai paprastesni nei galime įsivaizduoti.
1. Norėčiau, kad būčiau turėjęs pakankamai drąsos gyventi gyvenimą, kuriame daryčiau tai, kas man įdomu, o ne tai, ko iš manęs tikisi kiti.
Būtent šio dalyko gailimasi dažniausiai. Kai žmonės supranta, kad jų gyvenimas jau baigėsi, jie prisimena visas savo neišpildytas svajones. Deja, dauguma žmonių neišpildo nė pusės savo svajonių, o mirties patale dėl to labai graužiasi.
Bronnie Ware pataria pasistengti įgyvendinti bent kai kurias svajones, nes tuomet, kai to padaryti nebeleis sveikata, bus per vėlu. Gera sveikata suteikia mums laisvę, apie kurią ne visada susimąstome.
2. Norėčiau, kad būčiau dirbęs mažiau.
Beveik visi Bronnie Ware pacientai teigė, kad dirbdami viršvalandžius jie labai daug prarado. Jie neturėjo pakankamai laiko, kurį galėtų praleisti su savo vaikais ar gyvenimo partneriu. Dažniausiai dėl to apgailestauja vyrai, nes vyresnio amžiaus moterys užaugo kitoje kartoje, kuomet moterų pareigos buvo siejamos su rūpinimusi buitimi ir vaikais.
Bronnie Ware siūlo gerai pagalvoti, ar tikrai yra poreikis dirbti viršvalandžius. Galbūt mažesnės pajamos taip pat gali užtikrinti kokybišką gyvenimą? Juk tuomet daugiau laiko galėsite skirti sau, savo šeimai ir draugams.
3. Norėčiau, kad būčiau pakankamai drąsus kalbėti apie savo jausmus.
Daugelis žmonių slopina savo emocijas, ir tokiu būdu stengiasi išvengti konfliktų. Deja, emocijų slopinimas gali sukelti psichines ligas.
Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių reakcijos, tačiau neturėtume slopinti savo emocijų. Dažnai bijome pasakyti, ką iš tiesų galvojame, nes baiminamės, kad tai gali pakenkti santykiams su aplinkiniais. Vis dėlto, gana dažnai nutinka priešingai: kai nekalbame apie tai, ką iš tiesų galvojame, tai gali smarkiai pakenkti santykiams su aplinkiniais. Maža to, nuolat apsimetinėdami sukuriame ne tokius santykius, kokių iš tiesų norėtume.
4. Norėčiau, kad būčiau palaikęs ryšius su draugais.
Dažnai nesusimąstome apie tai, kiek daug mums reiškė mūsų draugai, kol neatsiduriame mirties patale. Dauguma mūsų taip susitelkę į save, kad paprasčiausiai pamiršta puoselėti tikras draugystes. Daugybė žmonių miršta apgailestaudami, kad savo draugams neskyrė pakankamai laiko.
Žinoma, dauguma žmonių gyvena įtemptą gyvenimą, kuriame lengva prarasti ryšį su draugais. Vis dėlto, mirties patale atsigręžiama į tai, kas iš tiesų buvo svarbu. Pinigai ar statusas nebėra svarbūs. Lieka svarbūs tik du dalykai: meilė ir santykiai su kitais žmonėmis.
5. Norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingu.
Dauguma žmonių nė neįsivaizduoja, kad laimė iš tiesų tėra pasirinkimas. Mus riboja mūsų pačių įpročiai ir įsitikinimai, kuriuos bet kada galime pakeisti. Vis dėlto, gana dažnai neleidžiame sau to padaryti. Nuolatos galvojame apie tai, kad nesame pakankamai gražūs ar protingi. Nuolatos siekiame kažko geresnio, tačiau pamirštame, kad galime būti laimingi čia ir dabar. Turėtumėte pagalvoti, ar tikrai negalite sau leisti jaustis laimingi būtent šią akimirką.
Kai gulite mirties patale, visai nesvarbu, ką apie jus galvoja kiti. Gyvenimas yra pasirinkimas. Tai – JŪSŲ gyvenimas. Pasirinkite sąmoningai ir išmintingai. Rinkitės džiaugsmą.
