Tokios stiprios, bet tokios silpnos moterys

Paskutiniu laiku vis galvoju, kodėl mes, moterys, taip bijome pasirodyti silpnomis, išsigandusiomis? Kodėl gyvenimas pavertė mus amazonėmis, gyvenančiomis akmeninėse džiunglėse? Mes uždirbame pinigus, vairuojame automobilius, tampome sunkiausius krepšius. Kas paskatino mus pavirsti tokiomis?

Vyrai, kurie nustojo būti vyrais? Ar pačios moterys, kurios užsimanė nepriklausomybės ir lygybės? Koks buvo pirmasis impulsas link permainų? Ir iškart į galvą šovė žymusis klausimas apie vištą ir kiaušinį.

Kaip ten bebūtų, vyriška ir moteriška prigimtis su savais ypatumais, niekur nedingo. Kad ir kokia stipria moterimi mes jausimės, kiekvienai iš mūsų giliai viduje vis tiek norisi, kad greta būtų kažkas stipresnis. Kažkas didelis, šiltas, patikimas. O vyrams kaip ir anksčiau norisi užkariauti ir atlikti žygdarbius. Tačiau niekas atkakliai nenori duoti vienas kitam to, ko jiems reikia.

Problema čia ta, kad niekas nepasirengęs priimti ir pripažinti priešingos lyties prigimties. Ką ten priimti! Niekas net nebando suprasti, sužinoti. Juk nežiūrint į tai, kad visi esame žmonės, mes tuo pat metu esme labai skirtingi.

Ir visgi mūsų moteriška prigimtis vis tiek išplaukai į paviršių – ašarų, isterijų, nuoskaudų, papūstų lūpyčių pavidalu, arba jau nuvalkiota internete fraze: „Oi, viskas!”

Moteris – tai emocijos, vyras – galva, protas. Taip visada buvo, taip yra ir bus. Ir kuo labiau stengiamės užgniaužti ar ignoruoti instinktus, tuo stipriau jie veršis į laisvę.

Daugelio vyrų klaida yra ta, kad moterų isterijas, ašaras ir atakas (visiškai normalūs moteriški pasireiškimai) jie laiko grėsme ir dėl to ima gintis. Sutinku, įsiutusi moteris gali įvaryti baimės net stipriausiam vyrui. Juk energetiškai moteris keleriopai stipresnė už vyrą ir galingos negatyvios emocijos gali turėti griaunančią tikrąja šio žodžio prasme jėgą.

Bet vertėtų susimąstyti, kodėl moteris taip elgiasi.

Atsakymas visada vienas – taip mes ginamės, kai mums baisu. Būtent tokiais momentais mums labiausiai reikia apsaugos. O gaunasi taip, kad žmogus pradeda gintis nuo mūsų, o kartais ir kontratakuoja. Ir koks rezultatas? Užburtas ratas!

O jeigu tuo momentu, kai moteris atakuoja, vyras paprasčiausiai ją stipriai apkabintų ir pasakytų: „Nebijok, aš su tavimi!”, jei nesistengtų kuo greičiau užbaigti jos isterijų, jei suteiktų galimybę išlieti susikaupusias emocijas, jei nesistengtų įrodyti jai, kad tai ne problema, jei nenuvertintų ir nesumenkintų jos pergyvenimų? Jei neimtų analizuoti kiekvieno jos žodžio (kurie pilasi dėl įsiaudrinusių emocijų), stiliumi: „Ką galėtų reikšti tas jos išsireiškimas, kad aš ožys? Ką ji norėjo pasakyti, pareiškusi, kad neapkenčia?”

Tada paaiškėtų, kad jos žodžiai reiškia tik viena: „Aš dabar pažeidžiama. Aš ginuosi. Man baisu”.

Šiuo atveju būtų patenkinti abiejų poreikiai. Vyras taptų moteriai stiprus kaip riteris ir ištvermingas kaip uola, o pats jis suprastų, kad išties atliko žygdarbį jos labui, nes būtent taip ir yra.

Išvada paprasta: įpykusi grėsminga moteris, kaip taisyklė, yra pati baisiai išsigandusi ir įbauginta.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *