Vyrai, su kuriais moterys iš tiesų nori būti

Rašytoja Victoria Reicher labai tiksliai kalba apie vyrų ir moterų santykius…

Yra tokių vyrų, su kuriais moterys nori būti moterimis. Jie klausiamai ir švelniai pakreipia galvą, žvilgteli iš padilbų, supratingu žvilgsniu žvelgdami papurto galvą, klausosi įkvėptų kalbų, spindi malonia šypsena ir tarsi sako – „mes su tavimi esame to paties kraujo“. Kai jums norisi su juo atvirumo, bet ne visomis temomis, o tik tomis, kurios nėra priimtinos, kai norisi tiesiog būti atvirai bei kai kitos temos, be jūsų sakomų, jam visai yra nesvarbios. Su juo norisi laikyti ranką jo rankoje, norisi apkabinimo per pečius ir norisi žinoti, kad visos tos nesąmonės iš knygų paaugliams, vis dėlto, nėra jau visiški kliedesiai.

Žinoma, be jokių tuščių šnabždesių ir, apskritai, be vulgarybių, tiesiog šiaip. Jaudulys ir partnerio nuostaba, kai kas nors aplinkui yra gražu ar tiesiog žaisminga. Taip, žinoma, ir kai paima panešti krepšį. Taip, ir kai palydi iki durų. Ir, žinoma, aš tikrai niekada gyvenime nebesugebėsiu pati išsivirti arbatos. Aš išliesiu, apsiliesiu, pripilsiu, nusideginsiu, nusibrozdinsiu, nukrisiu, sulūšiu, susižeisiu, užsikrėsiu ir mirsiu. Ačiū. Taip, saugok mane! Taip, išmaišyk. Taip, palaikyk. Ir tegul tokie vyrai atstato pečius ir ištiesia nugaras bei eina iškėlę galvas. Tai jiems tinka. Ne visiems, tik jiems. Kitiems vyrams tai gali atrodyti juokinga ir vaikiška, netinkama ir beveik nepadoru, net, galų gale, tiesiog kvaila. Bet jie tai gali sau leisti: bent jau todėl, kad jie vieninteliai turi tą švelnią, silpną, nepakenčiamą ir minkštą, šiltą duobutę ties kaklu, šiek tiek virš peties, į kurią galima įkišti šią dėkingą bei pavargusią nosį.

O yra vyrų, su kuriais norisi būti vyru. Draugu, bendražygiu, broliu. Tuo, su kuriuo galima remtis „petys į petį“, kuris yra kolega ir bendramintis, su kuriuo santykiai kartą ir visiems laikams apibrėžti, šilti ir aiškūs, ir kuriam niekada nereikia nieko aiškintis. Juokinga, ar ne? Su jais nieko nereikia aiškintis, viskas juk iš anksto, kartą ir visiems laikams, išsiaiškinta ir nereikia to patvirtinti. Aptarti reikalus darbe, kartu gerti alų, žiūrėti futbolą, persirenginėti viešoje vietoje ir net nepagalvoti apie amžinai moterišką „nusisuk“, maudytis, rėkti vienam ant kito ir aršiai ginčytis, pamiršti savaitėmis ir staiga prisiminti, būti tikrais draugais, tyliai skųstis vienas kitam dėl meilužių ir žmonų, patapšnoti vienas kitam per petį, duoti alaus, surūkyti kartu cigaretę, kalbėtis apie viską be apgaulės ir negalvojant, kas tai yra. Būti lygiaverčiais, be dievų ir pavaldinių, būti artimais be jokios įtampos ar aistros, būti svarbiais, kaip ir tas pats alus, galbūt, turėti bendrų draugų, bet niekada nesidalyti moterimis, niekada nesidalyti niekuo. Būti paprastais kaip Malibu salos antspaudas, kuriame būtų tik vienas atvaizdas – juoda M raidė baltame fone.

Yra moterų, su kuriomis norisi būti vyru. Nešioti ant rankų, laikyti skėtį virš jos plonos odos, kvėpuoti į jos švelnų kaklą, žavėtis ir žavėti. Pirštais glostyti, nors ir mintyse, ten, kur niekas viešai neglosto ir nesirūpinti dėl tokio nepadorumo. Paimti ir nepaleisti. Dovanoti gėlių, nes tai yra normalu. Dovanoti gėlių tik tai, kuriai iš tiesų norisi jas dovanoti. Įpilti, pavaišinti, pamaitinti, net gerai pamaitinti: juk ji tokia plona. Arba tokia blyški. Arba ne plona ir ne blyški, bet joje yra kažkas, kas reikalauja ištartos frazės „mano vargšė mergaitė“. Vyras, kuris moka tinkamu laiku ir su tinkama intonacija pasakyti „mano vargšė mergaitė“, yra tikras karalius ir moters dievas. Tai vienintelė frazė, kurią reikia rimtai išmokti tiems, kurie ketina mylėti tas moteris, su kuriomis ir nori būti tikrais vyrais.

Yra moterų, su kuriomis norisi būti moterimi. Beveik vaiku. Ateiti, nukristi ant kojų ar net prie jos kojų, prie jos akių ir reikalauti, gauti, vėl reikalauti, vėl gauti, vėl gauti arba negauti, bet tai nesvarbu, ir tegul maitina, maitina ir žiūri, bet žiūri ne kaip į alkaną šunį, o kaip motina žiūrėjo į akis senoje virtuvėje. Papasakoti viską ir leisti į tai reaguoti – arba nepasakoti nieko ir liepti spėlioti. Būti neklaužada, bet ne šiaip sau, o todėl, kad suplyšo džinsai, ir leisti juos susiūti. Prašyti, kad garsiai skaitytų ir verkšlenti, kad skaito ne taip ir negražiai, ir skubiai reikalauti kitos knygos, ir to išsireikalauti, ir tada pasiųsti jos ieškoti, ir užmigti jos, vis dėlto, nesulaukus.

Jūs sakysite, kad tai visai ne apie šią ar kitą lytį, ir būsite teisūs.

Sakysite man, kad bet kuris žmogus gali turėti visų šių bruožų derinį įvairiomis proporcijomis, ir vėl jūs būsite teisūs.

Jūs man pasakysite, kad tame pačiame žmoguje nebūna pirmojo ir antrojo tipo žmonių, kad skirtingi žmonės skirtingai suvokia ir kad viskas yra įvairiapusiška. Ir vėl jūs būsite teisus!

Jūs man pasakysite, kad nereikėjo to aiškinti tokiais žodžiais ir kad tai nėra esmė. Na, taip.

Tačiau, vis dėlto, yra puikių vyrų, su kuriais norisi būti gera moterimi.

Ir yra tikrų moterų, su kuriomis norisi būti tikru vyru.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *