Papasakosiu vieną istoriją. Man ji padarė įspūdį prieš daug metų, privertė susimąstyti apie žmogaus galimybę keistis.

Gyveno kartą šeima. Mama, tėtis ir sūnus. Tai buvo nebloga šeima. Retai pykosi, tik gyveno pakankamai skurdžiai. Nuomojosi nedidelį butą ir gyveno ten daug metų. Tuo pat metu teko išsimokėti kreditą už senutėlį automobilį. Tėtis buvo mokslo darbuotojas, uždirbo nedaug. Mama buvo mokytoja, jos atlyginimas irgi buvo kuklus.

Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Nors toji diena šeimai tapo viena iš baisiausių. Tėčiui diagnozavo neoperuojamą smegenų vėžį finalinėje stadijoje. Gyventi jam liko šeši mėnesiai. Mamą apėmė siaubas – likti vienai su vaiku, be lėšų pragyvenimui ir be vyro.

O tėtis… Jame staiga pabudo herojus. Kaip visiems vyrams nutinka kritinėse situacijose. Jis išgyveno metus. Tačiau per tuos metus sukūrė verslą, nupirko šeimai butą, padengė visas skolas, sukūrė pasyvias pajamas, kad žmona nieko nestokotų. Ir kai viskas buvo padaryta, jis tykiai paliko šį pasaulį.

Praėjo jau daugiau kaip 10 metų. Sūnus užaugo, įstojo į universitetą. O moteris iki šiol dėkinga sutuoktiniui, kuris niekada iki to momento nedemonstravo savyje verslininko gabumų ir nesiekė aprūpinti šeimos būstu. Be jo pagalbos būtų buvę labai sunku.

Liūdna istorija. Tačiau įkvepianti. Istorija apie tai, kam pajėgūs vyrai. Apie tai, ką jie sugeba, jeigu yra dėl ko stengtis ir susidaro kritiška situacija, kurioje niekas, išskyrus vyrą, nepadės.

Vyrai pagal savo prigimtį – gelbėtojai, ugniagesiai. Jie viską daro paskutiniu momentu. Kaip tasai pasakų herojus – gali 30 metų gulėti ant krosnies ir visi artimieji jau seniai numojo į jį ranka. Tačiau vieną dieną kaimą užpuolė drakonas ir vyras nulips nuo krosnies, kad išgelbėtų artimuosius. Jei tik jam niekas neįteigs, kad jis yra niekam tikęs veltėdis. Ir jei kokia nors dama nepuls pati visų gelbėti.

Moteris ši savybė labai erzina. Vyras veikia, tačiau tik tada, kai reikalas prispyrė, o kol viskas daugmaž normalu – galima ir ant krosnies padrybsoti. Puikiai prisimenu, kaip mane siutino vyro įprotis spręsti problemas su apmokėjimu už būstą paskutiniu momentu. Rytoj jau reikia mokėti, o pinigų nėra… Jis visada surasdavo išeitį, tačiau mane tai erzino. Kodėl? Todėl, kad kontroliavau procesą. Ne tik norėjau, kad jis išgelbėtų ir viską išspręstų. Be šito aš dar norėjau, kad visa tai vyktų taip, kaip man norisi. Ir kada man norisi.

O iš tikrųjų galima buvo atsipalaiduoti ir užsiimti savais moteriškais reikalais. Kiek jėgų iššvaisčiau, o trokštamo rezultato taip ir nesulaukiau.

Vyrų neįmanoma pakeisti ir perdaryti. Jie yra tokie, kokie yra. Tokia vyriška prigimtis – pirmiausiai reaguoti į aštriausius signalus. Ten, kur viskas kritiška.

Iškart prisiminiau Italijos „greitąją pagalbą”. Mes ten lankėmės kelis kartus, kartais tekdavo netgi su vaikai laukti eilėje, o kartais patekdavome iš karto.

Paaiškėjo, kad pas juos ten tokia eiliškumo tvarka. Ligoniui, priklausomai nuo susirgimo sunkumo, priskiriama spalva. Tiksliai nepamenu, bet kritiškiausiais atvejais būdavo, berods, raudona. Gyvenimo ir mirties klausimas, ekstremali pagalba. Balta – patys lengviausi atvejai. Kai reikia žmogų apžiūrėti, bet jis nesiruošia mirti. Pavyzdžiui, ateini su vaiku, kuris iškrito iš lovelės ir parsiskėlė lūpą. Ir sėdi eilėje su baltu talonėliu. O jeigu vaikas kosti ir sunkiai kvėpuoja, į kabinetą patenki nedelsiant. Net jeigu jame jau kažkas yra.

Kartais matydavome, kaip eilėje laukdavo kokių 10 žmonių, visi su baltais talonėliais. Gydytojas ramiai gurkšnojo arbatą drauge su seselėmis, niekas niekur neskubėjo. O paskui labai greitai visus priėmė. Nes turėjo galimybę pailsėti, sukaupti jėgų. Juk nieko baisaus nevyksta.

Vyrai elgiasi labai panašiai. Jeigu situacija ne kritiška, jie gali atidėti sprendimą vėlesniam laikui. Kai baltas talonėlis pageltonuos, taps oranžiniu ir raudonu… Ir kai kurie nušoka nuo savo krosnies jau tada, kai gaisras liepsnoja. Dabar jau tiksliai aišku, kad laikas. Visiškai aišku, ką reikia daryti – gelbėti! Ir galima gauti didvyrio ordiną. Taip žymiai įdomiau, nei kapstytis kokioje nors nykioje rutinoje, nesulaukiant nei apdovanojimų nei elementaraus dėkingumo.

Problema ta, kad mes, moterys, šito nesuprantame. Mes nesugebame įžvelgti vyro potencialo, o be to savo įkyria kritika ir savarankiškumo demonstravimu kur reikia ir kur nereikia, neleidžiame tam potencialui įsisiūbuoti visa jo galia. Jeigu jau minėtą pasakų herojų 30 metų žmonai koneveiktų kaip menkystą – ar taptų jis herojumi? Jeigu Henrio Fordo žmona (labai mėgstu šį pavyzdį), drebėdama iš šalčio nebūtų laikiusi jam lempos, kai jis krapštėsi ūkiniame pastate su savo savaeigiu, be arklio važiuojančiu vežimu, o ta pačia lempa vanotų vyrui per galvą – ar būtų užgimusi Fordo korporacija?

Kodėl mes leidžiame sau tokius dalykus, kodėl tampame žmogaus potencialo žudikėmis ir manome, jog tai normalu? Potencialą turi kiekvienas vyras. Kiekvienas jų pajėgus tapti tikru vyru. Jei to norės, o žmona jam padės. Padėti – nereiškia vesti už rankutės į sporto salę ar įtaisyti į gerą darbą. Padėti – reiškia patikėti ir palaikyti. Leisti jam klysti. Ramiai reaguoti į tai, kad visus klausimus jis spręs savo nuožiūra. Kad kai norės – atsipalaiduos, kai nuspręs, jog laikas – užsiims savo pareigomis.

Sugrįšiu prie pradžioje papasakotos istorijos. Toji moteris nesitikėjo, kad vyras gali kažką panašaus nuveikti. Jis buvo paprastas, įprastas, gal net kažkuo prastesnis už kitus. Niekas neįtarė, jog jame slypi herojus. Tačiau jis pajėgė. Nes jam liko nedaug laiko, o svarbiausia – atrado prasmę. Atsirado prasmė išspausti iš savęs maksimumą.

Tokia prasme vyrui gali tapti žmona, kuri visada su juo ir jam ištikima. Ne vien kūnu, bet ir mintimis, jausmais. O potencialą turi kiekvienas. Jis „instaliuotas” į vyrų prigimtį pagal nutylėjimą. Pakilti aukščiau, padaryti geriau, elgtis drąsiau, tapti turtingesniu. Protingesniu. Šita programa ne visuose vyruose aktyvi, tačiau visi ją turi. Kažkam galbūt tėvai vaikystėje auklėdami ją šiek tiek apgadino, tačiau ji yra.

Aktyvuojasi ir įsijungia ji tik tada, kai to prireikia. Svarbūs momentai:

• Aktyvacijai būtinas gaisras. Koks nors gaisras, kurį reikia gesinti. Tegu tas gaisras bus nelabai sudėtingas, tačiau jis yra;
• Būtina, kad vyrą pakviestų į pagalbą. Nes kaip kitaip jis sužinos apie gaisrą? Būtina paskambinti į dispečerinę ir pranešti;
• Taip pat svarbu, kad gaisro gesinti būtų pakviestas tik jis. Jeigu jis atskubės, o ten jūs jau pati darbuojatės su kibirais, vyras apsisuks ir išvažiuos atgal;
• Svarbu mokėti palaukti. Net jeigu viskas jau liepsnoja, duokite laiko gaisrininkui ekipuotis, susiruošti ir atvažiuoti. Teleportacija – tai viso labo fantastika. Vyrui reikia laiko, kad užbaigtų savo reikalus ir persijungtų naujam uždaviniui;
• Nekomanduokite ir neplanuokite, kaip būtent jis turi gesinti, kokia gaisrine mašina turi atvažiuoti, kokia jėga pilti vandenį;
• Užsiimkite savo moteriškais reikalais – princesės tokiais momentais darosi šukuosenas ir velkasi pačią geriausią suknelę. Juk netrukus atvažiuos jų gelbėti! Net jeigu toji princesė dabar tupi degančiame pilies bokšte, pirmoje eilėje jai vertėtų galvoti, ar ji pasiruošusi susitikti su didvyriu;
• Kai gaisras užgesintas – padėkokite. Net jei degė nedidelė popieriaus krūvelė ant grindų. Nelaimės mastas nesvarbus. Tačiau gautas medalis motyvuoja lėkti į pagalbą sekantį kartą.

Nežudykite savo vyrų potencialo. Tegu jie tampa jūsų didvyriais. Ir tegu iš pradžių jie puls jus gelbėti paskutiniu momentu, o jums prireiks reabilitacijos nuo patirto susijaudinimo. Tegu iš pradžių jie jus gelbės kreivai ir šleivai. Nesvarbu. Leiskite jiems išmokti šio meno. O kaip kitaip išmoksi, jei nieko nedarysi ir nesimokysi iš klaidų?

Ir kai pagaliau sugebėsite įžvelgti juose didvyrius, tada jie ir patys pajėgs patikėti, kad gyvena ne šiaip sau. Kad yra vardan ko kalnus versti ir žygdarbius atlikti. Kai vyras pajaus, kad juo tikima, kad jame mato potencialą ir jį palaiko. Ir ne šiaip kas nors, o pati gražiausia moteris. Mylinti ir mylima.

.