Ar gali mama dukrai tapti artima drauge

Ar gali mama dukrai tapti artima drauge

Mama tampa geriausia dukros drauge, kai mažoji tampa jai lygiaverte pašnekove… Bent jau intelekto ir socialinio brandumo lygmenyje. Ir tai nutinka, kai dukra sulaukia 16-20 metų amžiaus. Daugelis mamų taip ir galvoja, iškeldamos į pirmą vietą pedagoginį procesą – mokymą ir auklėjimą, ir palikdamos draugystę ateičiai.

Iškyla tik du klausimai: ar panorės dukra, kai ateis ta diena, draugauti su mama? Ir ar nenuskriaus draugystę neapibrėžtai ateičiai atidėjusi mama ir savęs, ir dukros? Ar neatims ji savo komandiniu auklėjimu iš savęs ir vaiko be galo subtilių ir nuostabių žmogiškų santykių niuansų?



Aš tau mama, o ne draugužė!

Mano mama kartą ir visiems laikams sunaikino bet kokią galimybę netgi svajoti apie tai. Man tada buvo berods septyneri. Mama supyko ir tėškė: „Kaip tu drįsti su manimi taip kalbėti? Aš tau kas – draugužė?!“

Žodžiai buvo griežti ir kieti kaip akmuo. Ir aš įsisąmoninau kartą ir visiems laikams, kad mama iš principo negali būti draugė. Ir tuo, kas man buvo svarbiausia, kas kėlė didžiausią džiaugsmą, kas kankino, kėlė skausmą – visu tuo aš jau nebegalėjau pasidalinti su mama. Nuo to pavasario ryto mano gyvenimas skilo į dvi dalis. Pirmojoje aš slėpiau nuo mamos svarbiausią, kadangi „mama barsis“, kai vis dar bijojau jos pykčio, antroje – todėl, kad „mama jaudinsis“, kai pradėjau ją suprasti ir jos gailėtis. O draugystės taip ir nebebuvo.

Dabar tai aš suprantu, kad mama tada buvo gerokai jaunesnė, nei aš dabar, ir tie žodžiai tebuvo viso labo atsitiktinė frazė, ištarta pedagoginio bejėgiškumo būsenoje. Matyt, tą nepamirštamą pavasario dieną aš kažką blogai padariau. Tačiau žodis – ne žvirblis.

Jos frazė tvirtai įsirėžė man į širdį ir į mano pasaulio suvokimą.

Ir iš čia seka pirmoji taisyklė: santykiuose su vaikais nebūna atsitiktinių frazių.

Viskas, ką sako mama, vaikui turi milžinišką, svarbią, kosminio masto prasmę. Tai, ką sakome vaikams, kartą ir visiems laikams tampa jų gyvenimo taisyklių, gyvenimo dėsnių dalimi. Ir tik nuo mūsų priklauso, kuo taps jo mažas pasaulėlis – meilės ar vienatvės visata.

Tu pati geriausia mano draugė!

Apie tai, kad mama ir dukra visgi gali būti draugėmis, sužinojau universitete, svečiuodamasi pas draugę kursiokę. Aš pamačiau tą subtilų ir tvirtą ryšį tarp mamos ir dukros, jis reiškėsi kaip švelnūs paerzinimai, kaip vienas kitą be žodžių suprantančių žmonių susižvalgymai… Pamačiau tai ir iškart užsimaniau, kad ir man taip būtų. Aš supratau, kad faršo neatmalsi atgal į mėsą. Su mama, kurią labai myliu ir kuri visada man buvo teisinga ir gera motina, šito jau nebebus. Aš panorau dukros. Kad su ja sukurčiau viską iš naujo.

Ir noras išsipildė. Su ja kalbėtis pradėjau dar gimdymo namuose. Ji pati kalbėti pradėjo labai anksti. Matyt, panoro man atsakyti. Dabar jai aštuoneri. Maža mergytė šilkiniais plaukais ir šokoladinėmis akytėmis po ilgomis, šiek tiek riestomis blakstienomis. Būtent tokia, apie kokią svajojau.

Tai nutiko, kai jai buvo šeši metukai.

Visi vaikai kieme mokėjo karstytis po medžius. O mūsiškė – ne. Jai močiutė neleido – nukris, užsigaus, išsipurvins, suknytę suplėšys… Kartą grįžau namo pavargusi, kaip vergė iš plantacijos, ir pikta kaip visa ruja piktų šunų. Trenkiau ant grindų paketus su pirkiniais ir ėmiau rengtis.

-Mama, jie iš manęs juokiasi! Sako, kad aš nemokša! – šokoladinės akytės blizgėjo nuo ašarų.

-Nemokša? – suurzgiau ir lioviausi nusirenginėti.

Temo, iš pradžių į medį įsikoriau pati (daryk kaip aš!), paskui – dukra. Po pusvalandžio ji užlipo taip aukštai, kad netgi kilo mintis, ar neteks kviesti gelbėjimo tarnybos. Tačiau ji susidorojo. Atsidūrusi ant žemės, įsibėgėjusi puolė man į glėbį, apkabino purvinomis rankomis:

-Mama, tu man pati geriausia draugė!

Padėtis įpareigoja

Kartą pasirinkus draugystę, o ne pamokslavimus, jau nebesigaus užrikti: „Užsičiaupk, pasakiau!“ arba „Aš pasakiau „Ne!“ Nes tai bus draugystės pabaiga. Ir nieko jau nebeištaisysi.

Mamos ir vaiko draugystėje iš pradžių motinos elgesyje esama vaidybos elementų. Na negali suaugęs žmogus štai taip iš karto pažvelgti į žmogiuką, kuriam visai neseniai reikėjo keisti sauskelnes ir kuris iki šiol nemoka normaliai nagų nusikarpyti, kaip į sau lygią asmenybę. Į draugystę reikia įsitraukti, kaip įsitraukiama į sudėtingo, naujo darbo procesą.

Man kalbėjo, kad dukra „užsisės ant sprando“, kad negalima taip lepinti vaiko, kad tai, galų gale, pavojinga – leisti mergaitei pačiai spręsti, kas gerai, o kas ne. O aš jai sakydavau: „galima daryti viską. Tačiau kai ko daryti neverta“ ir paaiškindavau, kodėl neverta, kodėl kenksminga ar netgi pavojinga.

Praėjus tam tikram laikui, išryškėjo pliusai. Staiga paaiškėjo, kad dukra tariasi su manimi gerokai dažniau, nei kiti vaikai sus savo tėvais. Niekada neverčiau per prievartą kažko daryti – valgyti, miegoti, ruošti namų darbų, tvarkytis ir t.t. Sulaukusi aštuonerių, ji puikiai mokosi, lanko choreografiją, moka išplauti grindis ne vien savo kambaryje, sugeba save prižiūrėti – nagus, plaukus, apavą, kažką išskalbti iš smulkesnių dalykų. Ir visa tai daro su ugnele, viskas jai gaunasi kažkaip mikliai ir linksmai. Ji turi daug draugų, kurie pastoviai trinasi mūsų namuose, tuština mūsų šaldytuvą ir žvilgčioja man per petį, „ką ten teta taip susikaupusi rašo“? Dukrai – pirmieji vaikiški įsimylėjimai. Ačiū Dievui, „meilės“ objektai, jos riteriai ir gerbėjai irgi kol kas mano akyse: šviesiaakis berniūkštis, primenantis Tomą Sojerį iš filmo ir dar vienas protingas su akinukais, primenantis Harį Poterį.

Kaip visos mamos, su nerimu laukiu „pereinamojo amžiaus“. Pernelyg gerai pamenu pirmuosius metus po universiteto, kai dirbau mokykloje ir man iškart atiteko „sunki“ keturiolikmečių klasė. Pusmetį prieš išleistuves viena iš mano mergaičių prisipažino, kad laukiasi ir paklausė, ką daryti. Ji bijojo prisipažinti mamai. Dabar tos mergaitės sūnus – trijų durų spinta – futbolą žaidžia, gražuolis, protingas, visos apylinkės merginų dūsavimo objektas. O juk galėjo ir negimti…

Aš baisiai bijau, kad dukra kada nors nesiryš pasakyti man kažko labai svarbaus. Aš jau dabar tvirtinu: „Atmink, kad ir kas beatsitiktų, kad ir ką tu pridarytum, tu turi mane. Aš visada tave suprasiu ir būsiu tavo pusėje“. Nepedagogiška? Visko gali būti. Tačiau kiekvienas žmogus turi žinoti, kad pasaulyje yra kažkas, kuris jį visada supras, kuris ateis į pagalbą, net jeigu ir pasmerks. Kažkas, kas kausis už tave su visais, kas tik pabandys tave nuskriausti. Man rodos, tokiu žmogumi turi būti mama.

Šaltinis