Ar buvote sutikę žmonių, kurie įsitikinę, kad verti geresnio gyvenimo, bet nieko nedaro jam susikurti. Mat tas geresnis gyvenimas, anot jų, turi ateiti pats, nes jis tiesiog turi ateiti. Jie iš kažkur tai žino. Bet tas geras gyvenimas neskuba pas juos, bent jau jo tempai negreitėja ir tolumoje išsvajotoji gerovė nešviečia.
Viena iš vidinės menkystės problemų – grandioziniai troškimai ir supanti aplinka, kurioje asmuo gauna minimumą. Tik tiek. Milžiniška praraja tarp žmogaus pretenzijų gyvenimui ir realaus jo gyvenimo lygio yra pirmasis vidinės menkystės požymis.
Visi žmonės trokšta daugiau, nei turi, bet vidinė menkystė nori gauti maksimaliai daug, nieko nedarydama dėl tų norų įgyvendinimo.
Vidinės menkystės požymiai
1. „Praeities atmintis“, kurioje saugomi vaikystės įvykiai. Tarp jų dažniausiai būna kritikuojantys tėvas ar motina, bet kartu ir globojantys. Beje, kritikuojantys ten, kur reikia palaikymo, ir globojantys ten, kur reikia pačiam semtis vertingos patirties. Įsivaizduokite vaiką, kuris nuolat baramas už tai, ką daro neteisingai, bet jam niekas nepaaiškina, kaip reikia daryti. Tada vaikas išmoksta nedaryti nieko, bet būna įsitikinęs, kad „viskas savaime susitvarkys“.
2. Tėvai įsigudrina perduoti vaikui ir šeimos vertybes, įsitikinimus, pavyzdžiui, „Tu vertas visko, kas geriausia“.
3. Ypač vaikui gali pakenkti tėvas, kuris mano, kad jo vienintelis įnašas į šeimą yra uždirbti pinigų. Visa kita (taip pat ir vaikų auklėjimas) gula ant žmonos pečių. Paprastai tokia moteris būna „visų galų meistras“, velka ir vyriškos atsakomybės naštą ir dažnai psichologiškai „kastruoja“ sūnus, atimdama iš jų galimybę konkuruoti su vyrais ir užkariauti pasaulį.
4 .Dažnai mamos, kurių gyvenimas susiklostė nepalankiai, nugrimzdusios į nebūtį kartu su savo jaunyste, verčia dukras sėkmingai ištekėti, bet kaip tai padaryti su tokia žema saviverte, nepasitikėjimu savimi, negali pamokyti, nes pačios nežino. Prieštaringose sąlygose išaugintos dukros („Pati dėl visko kalta – tu verta visko, kas geriausia“) laiko savo pareiga atidėti apsirūpinimą, tikėdamos sutikti princą, kuris jomis pasirūpins. Rezultatas: nei princo, nei padoraus savarankiško pragyvenimo. Tačiau jos atkakliai ir toliau tikisi tai gauti.
Vidinę menkystę labai lengva atpažinti pagal toliau išvardytus simptomus:
*neadekvačiai arogantiškas elgesys pajutus menkiausią valdžią (tikriausiai visiems teko susidurti su smulkiu biurokratu, viršijančiu savo įgaliojimus, ar kasininke, kuri prieš akis pakiša kortelę, kad jai prasidėjo pertrauka),
*formuodamas teigiamą kitų nuomonę ar laukdamas ovacijų, toks asmuo gali kiekvienam sutiktam meluoti, kad jį pakvietė dirbti į prestižinę kompaniją ar numetė kažkiek kilogramų svorio,
*atsakomybę už savo emocijas, poreikių tenkinimą ir išlaidas perkelia kitiems,
*jaučia stiprų pavydą žmonėms, kuriems geriau sekasi. Kartais toks pavydas tampa neapykantos ir negerų poelgių priežastimi. Pavydas dažnai būna grindžiamas egoistiniu įsitikinimu: jeigu kitas kažką turi, vadinasi, atėmė iš jo.
*nuolat stengiasi konkuruoti su kitais. Pats pajudėti į priekį jis gali tik paskatintas konkurencijos jausmo, norėdamas įrodyti, kad jis geresnis, bet tas impulsas veikia trumpai,
*nedaro jokių fizinių judesių, kad išspręstų savo problemas ir patenkintų savo poreikius (nebent nusiperka cigarečių ir kavos),
* visiškai atitrūkęs nuo realybės. Pavyzdžiui, išoriškai ne itin graži mergina, uždirbanti minimalų atlyginimą, gali įtikinti save, kad yra rinktinė gražuolė, užsiimanti savo verslu, ir pati tuo tikėti.
Vidinė menkystė visada stengiasi įsivynioti į kokią nors ryškią ir blizgančią pakuotę, kad paslėptų nemalonius trūnėsius savo viduje.
Tokio elgesio priežastį galima paaiškinti. Žmogus seniai ignoruoja ir laiko menkyste tai, kas yra jo dalis, tokia pat kaip ranka ar koja ir ne mažiau reikalinga. Atstumtoji dalis lemiamais gyvenimo momentais keršija žmogui, trukdydama jam realizuoti savo sugebėjimus ir leisdama tik svajoti apie savirealizaciją. Visa vidinės menkystės tragedija yra tai, kad ji liks menkystė tol, kol žmogus taip manys, ir galėtų tapti puikiąja dalimi, jeigu žmogus persigalvotų.
Ta pati istorija kaip su žmogaus lūkesčiais. Pavyzdžiui, jei vyras elgsis su moterimi kaip su gražuole, tai ji tokia ir bus. Jeigu priimsite savo menkystę kaip normalią, tai ji pradės keistis ir pateisins jūsų lūkesčius.
