Vargas dėl proto. Apie pernelyg daug galvojančias moteris

Kartais mane stulbina, kiek daug informacijos pajėgios saugoti kai kurių moterų smegenys. Ten ir 10 būdų sutvarkyti kambarį, ir kaip nustebinti mylimąjį lovoje, ir apie ką kalbėtis su svajonių vyriškiu per ilgai lauktą pirmąjį pasimatymą ir savigrauža dėl to, kodėl vakar per vakarėlį per daug plepėjau, ir dar begalė dalykų.

Tarytum galvoje būtų pilna visokių ratukų ir kitokių mechanizmų, kurie tam tikru momentu pradeda veikti, paleisdami smegenų veiklą. O kam to reikia? Ar verta apskritai apsikrauti galvą visomis tomis šiukšlėmis arba mėginti spręsti problemas, kurių dar nėra?

Štai standartinės frazės, kurias naudoja moterys su viduje burzgiančiais, ištisą parą veikiančiais mechanizmais: “Aš pergyvenu, kas bus, jei staiga…”, “Po ilgų apmąstymų, aš pagaliau nusprendžiau, kad…”, “Šita mintis neduoda man ramybės nei dieną, nei naktį” ir t.t.

Vyrus tokios moterys siaubingai erzina. Turint galvoje, kad vyrų smegenys apskritai dirba kitaip ir jie nuoširdžiai stebisi, kam reikia paniškai “plasnoti sparnais”, mėginant rasti teisingą sprendimą ar ilgai mąstyti, kokias gi, vis dėlto, užuolaidėles nupirkti voniai.

Vyrų prigimtis tokia, kad jie atėjo, nusprendė, nusipirko. Atsirado problema – išsprendė. Dėl to ir vyriškas idealas – anaiptol ne kudakuojanti ar be paliovos samprotaujanti gyvenimo draugė, o greičiau supermoteris – ugnyje nedega, vandenyje neskęsta, greitai sprendžia problemas, visada aiškiai žino, kokių jai reikia užuolaidų voniai.

Dauguma moterų tai supranta, tačiau ir toliau užkemša vyrų smegenis visiškai nereikalingais dalykais. Kam jam, atleiskite, žinoti, kiek pastangų mums kainavo šito patiekalo gaminimas ar kokios nelaimės (suplyšusių pėdkelnių ar nulūžusių batelių kulnų pavidalu) ištiko pakeliui į darbą? Ar ne geriau priartėti prie tos pačios “supermoters” paveikslo, neišliejant visų savo nelaimių, baimių ir abejonių, kurios graužia širdį dieną ir naktį?

Vyrai vyrais, tačiau kaipgi tasai galvoje girgždantis mechanizmas nuodija gyvenimą pačioms vargšelėms! Štai, pavyzdžiui, įvyko ilgai lauktas pasimatymas, o po jo prasideda ilgalaikis, nykus kapstymasis savyje iš serijos “na ir kam aš jam tai pasakiau, nereikėjo tuo momentu juoktis ir apskritai atrodžiau kaip visiška kvailė”. Bemiegės darbo su klaidomis naktys ir tvirtas įsitikinimas, kad vyras irgi tas klaidas nagrinėja ir dėl to neskambina.

Apie tai, kad vyro galvoje jau susiformavo aiškus vaizdas, kuris visiškai nepriklauso nuo to, jog ji ne vietoje nusijuokė ar kažką ne į temą pasakė, moteris su mechanizmu galvoje net neįtaria. Ji ir toliau analizuoja, nagrinėja smulkiausius vakar dienos epizodus. Ir daugelio kitų dienų…

Ar ne paprasčiau pamėginti pasimokyti mąstyti iš vyrų? Išjungti tą pasibjaurėtiną vidinį balsą, kuris visą laiką kužda kažką nemalonaus, imti spręsti problemas tik tada, kai jos iškyla ir paprasčiausiai periodiškai pravalyti galvą nuo susikaupusios visiškai nereikalingos informacijos?

Visgi nėra nieko geriau, kaip jausti lengvumą ir būti laisvai nuo praeities klaidų, nuo būsimų problemų naštos, nuo kaltės jausmo, būgštavimų ir baimių.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *