Beprotiškos tėvų nuostatos ir jų pasekmės

Pradėkime nuo lyrikos. Gyvenote kartą jūs. Kažkada labai seniai. Po stalu pėstute vaikščiojote, džiaugėtės viskuo, kuo tik netingėjote. Verkšlenote ir kaulijote saldainių. Trumpiau tariant, mėgavotės gyvenimu. Ir kažkur visai šalia, paralelinėje visatoje, egzistavo jūsų tėvai. Visiškai kitaip suvokiantys gyvenimą, turintys savo gyvenimišką patirtį, kuri kai kada kėlė jiems nerimą, kai kada – gniuždė. O kai kada apskritai sukeldavo stresą ar vertė liūdėti. Na, ir periodiškai jūsų visatos susidurdavo.

Tokiais momentais į jūsų giedrą pasaulį įsiverždavo nelabai jums suprantamos komandos, ne visai aiškūs reikalavimai ir kitokios atakos. Kartais tokie įvykiai būdavo reguliarūs, nuoseklūs, o kartais – „pagal nuotaiką“. Tačiau susidurdavote su tuo reguliariai. Kažkokios tėvų nuostatos likdavo nepastebėtos, o kažkurios patekdavo į palankią dirvą ir suvešėdavo, išsikerodavo jūsų psichikoje. Apskritai paėmus, tėvų norai buvo geri ir kilnūs. Tačiau gerais noras, kaip visi žinome, pragaras grįstas. Būtent apie tai ir norėčiau dabar pakalbėti. Kur veda geri norai.

Tu nesistengi!

Tikslas: tėvai norėjo priversti jus daryti daugiau ir geriau.

Rezultatas: tingėjimas, prokrastinacija, žema savivertė. Kodėl? Todėl, kas jeigu aš nesistengiu – parodykite, kaip reikia stengtis. Parodėte? Puiku, jūs ir taip viską patys padarėte, reiškia, aš galiu pailsėti. O sekantį kartą aš tuo netgi neužsiimsiu, juk man blogai gaunasi, o jums – kuo puikiausiai.

Tu negalvoji apie kitus!

Tikslas: tėvai norėjo priversti daryti tai, ko patys nespėdavo ar nenorėjo daryti. Norėjo nemokamos darbo jėgos.

Rezultatas: žema savivertė, problemos, mezgant santykius, sociofobija. Kodėl? Reikia galvoti apie tai, kas, ką ir kaip daro, teisingai? Reikia lygiuotis į kitus, lyginti save su kitais. O jie juk tiek daug visko moka. Arba moka geriau už mane. O dar reikia ignoruoti savo troškimus ir tarnauti aplinkiniams žmonėms. Reikia jais rūpintis, spręsti jų problemas. O kad pats pavargau ir jaučiuosi blogai – tai nieko tokio, Afrikoje žmonės iš bado miršta, o aš čia dėl priešinfarktinės būklės skundžiuosi. Nuodėmė skųstis, kai dedasi tokios baisybės.

Privalai patikti aplinkiniams!

Tikslas: tėvai norėjo išmokyti jus prisitaikyti gyvenime, žmonėse. Ir tuo pat metu jiems labai norėjosi jumis didžiuotis.

Rezultatas: neurozė, socialinio elgesio sutrikimai, žema savivertė, įvairios priklausomybės. Kodėl? Reikia galvoti apie aplinkinius! Apie tai, ką jie apie mane pagalvos. Ką pasakys. Kaip į mane žvelgs. O dar reikia atspėti. Daug visko atspėti. Kaip aplinkinių neužgauti, neįžeisti, kaip išvengti konflikto. Informacijos labai daug, visko neaprėpsi. Ir jei kažką pražiopsai, būtinai nutiks kažkas blogo. Tu padarysi klaidą, tavo klaidą pastebės, tave sukritikuos ar apskritai išjuoks. Dėl to klysti negalima. Reikia viską sekti, kontroliuoti, įskaitant patį save.

Tu turi pats su viskuo susidoroti!

Tikslas: tėvai norėjo, kad taptumėte savarankiškas.

Rezultatas: neurastenija, polinkis įsižeisti, destruktyvūs santykiai. Kodėl? Todėl, kad pasikliauti galima tik savimi. Prašyti pagalbos negalima. Reikia galvoti, sukti smegenis. O jeigu smegenų nepakanka, reikia sukąsti dantis ir kentėti. Jeigu visai blogai ir sunku, reikia kentėti toliau. Jeigu susiduri su neteisingu elgesiu – reikia tylėti ir kentėti toliau. Jeigu kyla minčių „aš negaliu, man nesigauna“ – esi skuduras ir verksnys. Turi pats su viskuo susidoroti. Štai ir dorokis…

Tu niekam nereikalingas! (Išskyrus, žinoma, mus, tėvelius)

Tikslas: norėjo išmokyti vertinti tėvų vaidmenį jūsų gyvenime.

Rezultatas: priklausomi santykiai, nepasitikėjimas pasauliu, nerimas, baimė. Kodėl? Todėl, kad jeigu aš visiškai niekam čia nereikalingas, tai kurių galų žmonės su manimi išvis bendrauja? Reiškia, jie kažko iš manęs nori. Todėl geriau laikysiuosi nuo jų tolėliau. Nors va tas žmogus aiškiai pasakė (tegu tik vieną kartą, bet juk pasakė), kad aš jam reikalingas! Reiškia, man reikia į jį įsikibti rankomis ir kojomis, jis man labai svarbus. Juk jis man pasakė (!), kad esu jam reikalingas.

Tu esi niekas. Nieko nevertas

Tikslas: tėvai norėjo išmokyti gerbti save (tėvus), norėjo būti reikšmingomis figūromis jūsų gyvenime. Arba tiesiog ne laiku pakliūdavote jiems po ranka. Ir tai vyko reguliariai.

Rezultatas: žema savivertė, polinkis įsižeisti. Kodėl? Todėl, kad viskas aplinkui labai liūdna. Jūs žinojote atsakymą į mokytojo klausimą mokykloje? Tačiau bijojote atsakyti, juk klasėje yra kitų, vertesnių. Jūs žinojote, kur norite stoti? Bet juk tėvai/kaimynai/mokytojai žinojo geriau. Jie ir vyresni, ir patirties daugiau turėjo. Pavargdavote nekenčiamame darbe? Bet juk patys pasirinkote, reikėjo anksčiau galvoti savo galva, ko dabar piktintis? Reikia kentėti ir plūktis toliau. Jūsų partneris šeimoje iš jūsų tyčiojasi? Tai juk jūs nieko daugiau ir nenusipelnėte…

Tu egoistas!

Tikslas: tėvai norėjo išmokyti atsisakyti savo „egoistiškų“ troškimų.

Rezultatas: priklausomi santykiai, nerimas, baimės, depresija, saviplaka. Kodėl? Todėl, kad kažko norėjote sau. Bent retkarčiais. O teko dalintis, užmerkti akis į savo norus, pamiršti save. Juk būti egoistu – visiškas ajajai! Iš esmės kiekvieną kartą, kai galėjote pasirinkti ir kai šalia buvo dar kažkas, savo viduje jūs pasijausdavote labai blogas. Nes galvodavote tik apie save. Ir dar jūs stebėdavote vieną keistą gyvenimo paradoksą. Jūs visada galvojote ir iki šiol tebegalvojate apie kitus, o štai apie jus kažkodėl niekas net nesiruošia galvoti.

Tu gyveni žiauriame pasaulyje!

Tikslas: tėvai norėjo paruošti jus būsimiems sunkumams.

Rezultatas: nerimas ir paranoja, sociofobija. Kodėl? Todėl, kad jeigu pasaulis žiaurus, tai ir visi žmonės jame žiaurūs. Ir kai žmonės su jumis bendrauja, jie vadovaujasi vien piktais kėslais. Jie nori jums pakenkti. Arba trokšta jumis pasinaudoti. Arba jiems paprasčiausiai giliai į jus nusispjauti. Ką gi daryti tokiame žiauriame ir priešiškame pasaulyje? Pasitraukti nuo jo kuo toliau, pasislėpti savo bute, kambaryje, savo pasaulėlyje (sufantazuotame, kompiuteriniame, televiziniame…). Gal kaip nors manęs nekliudys tos baisybės, aplenks, nepalies…

Visos aprašytos aukščiau tėvų nuostatos yra beprotiškos. Beprotiškos ne nuo žodžio „išprotėję tėvai“, o nuo žodžio „be proto“. Jos atsiranda dėl to, kad tėvai neįjungė proto jūsų auklėjimo procese. Auklėjimui juk reikia penkių dalykų. Proto. Sąmoningumo. Dėmesio. Nuoseklumo. Sugebėjimo pripažinti savo klaidas ir jas ištaisyti.

O dabar klausimas. Ką daryti su visomis šiomis nuostatomis? Juk tikriausiai įmanoma sugalvoti kokį nors būdą, kuris kartą ir visiems laikams likviduos visus aukščiau aprašytus auklėjimo defektus?

Gaila, bet tokios stebuklingos piliulės nėra. Absoliučiai. Tiesa, yra kryptis, kuria vertėtų žengti:

  • Suvokti tėvų įskiepytas jums nuostatas;
  • Surasti joms pakaitalą (asmenines vertybes, už kurias verta pakovoti);
  • Patreniruoti savo vertybių diegimo įgūdžius.

Įmanoma? Taip!

Lengva?…

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI