Kai vyras ir moteris drauge įveikia trumpesnį ar ilgesnį kelią, jie tarsi „įauga” vienas į kitą. Kaip du medžiai, stovintys taip arti vienas kito, kad po žeme susipina jų šaknys.

Kalbant apie žmones, šis procesas yra žymiai sudėtingesnis – tarp vyro ir moters susiformuoja kažkas panašaus į bendrą kraujagyslių sistemą. Nuolatinis apsikeitimas energija, žodžiais, palaikymu, bendrai sprendžiami uždaviniai ir bendri interesai suformuoja tam tikrą „Mes”.

Ir tasai „Mes” – tai anaiptol ne „aš+aš”, ne du atskiri žmonės, kurie gyvena kartu. Tai būtent „mes” – vieta, kurioje pora gyvena ir metų metus maitina šią erdvę savo energija ir jėga.

Ir kuo ilgiau trunka santykiai, tuo labiau jie prisotinti emocijų, tuo svaresniu tampa tasai „Mes”.

O jeigu santykiai nelabai sveiki ir pavirsta simbioze, tasai „Mes” visiškai užgožia kiekvieną partnerį ir palieka labai mažai vietos asmeninei autonomijai. Kiekvienas partneris neįsivaizduoja savo gyvenimo be kito, o ir apskritai nėra jokio „savo” gyvenimo. Yra tiktai „mes”.

Ir dabar nesunku įsivaizduoti, kas atsitinka žmonėms, kai jie yra priversti išsiskirti. Didžiuliai asmenybės gabalai lieka tame bendrame „Mes”, kuris jau nuėjo į praeitį, tačiau sugėręs tiek daug bendros energijos, vis dar gyvena savo atskirą gyvenimą.

Ryšį nutraukti tokiais atvejais neįtikėtinai sunku. Po faktiško, fizinio išsiskyrimo žmonės paskui nepajėgia pasiimti savęs iš pasąmonėje tebegyvenančio „Mes” ir metų metus gyvena praeitimi.

Net jeigu su buvusiu partneriu ir nesusitikinėjama, iš pasąmonės vis tiek kartas nuo karto iššoka emocijos, sapnai, žmogus vis dar girdi signalus, kuriuos siunčia tasai „Mes”.

O kai kurie ir fiziškai nepajėgūs nutraukti ryšio. Ir tada buvę partneriai susitikinėja, leidžia drauge laiką, gal net kartu miega kaip „senais gerais laikais”.

Jei egzistuojant porai, „Mes” buvo pakankamai galingu resursu ir reikšminga atrama gyvenime, išsiskyrus tai taps sunkiu akmeniu ant kaklo skęstančiam žmogui, trukdys galutinai nutraukti santykius.

.