Jūs negalite iš jo prašyti to, ko jūs pati nepadarėte savo labui, pati sau nedavėte.

Tai jokiu būdu nepanaikina moters poreikio, kad vyras ja rūpintųsi ir vyro troškimo padaryti savo moterį laiminga.

Šiedu poliai egzistuoja vienu ir tuo pačiu metu. Tarp jų driekiasi plonytė linija: galima visiškai įsijausti į save, tapti super savarankiška, išdeginti savyje poreikį priimti (o priimti ir išlaikyti – tai moteriškos prigimties savybė) arba priešingai, užkrauti visą atsakomybę už save ir savo gyvenimą vyrui, o tai jau priklausomybė, kuri veda į santykis tarp aukos ir smurtautojo.

Svarbu išlaikyti balansą: suteikti sau pozityvią būseną ir vėl ir vėl ją sau dovanoti, nesitikint, kad vyras tai padarys už jus, ir tuo pačiu priimti jo rūpinimąsi. Ir tai visiškai normalu – tikėtis iš vyro tam tikrų veiksmų, tačiau roto ribose – išliekant savarankiška, neperduodant jam savo gyvenimo vairo. Tokia našta ne kiekvieno žmogaus jėgoms, ji slegia, neįmanoma jos ilgai nešti.

Čia mes labiau kalbame apie psichologinius lūkesčius, nukreiptus partnerio adresu.

Pavyzdžiui, kai moteris bijo, kad vyras ją paliks. Padarysiu išlygą, kad visame kame yra norma, o aukščiau prasideda problemos ir psichologiniai sutrikimai. Šiame klausime taip pat yra norma, nė vienas normalus žmogus nenori būti paliktas, tačiau kai tokia baimė tampa svarbiausia idėja, kuri sukelia vos ne panikos priepuolius, ji nustoja būti normalia.

Šiuo atveju kalba eina apie ypatingas baimes, kurios labai skausmingos ir vis iš naujo iškyla santykiuose. Taigi, pavyzdžiui, aš bijau, kad jis mane paliks. Tai proga susimąstyti: „Kokiose situacijose aš palikau pati save?” O tokių situacijų buvo, ir ne viena, kitaip šis klausimas nebūtų toks skausmingas. Tas pats su „Aš nenoriu, kad jis manęs nepaisytų, žemintų, blogai apie mane kalbėtų“ ir pan.

Visos pretenzijos, kurias reiškiame partneriui, iš tikrųjų yra mūsų pačių pretenzijos sau pačiai, jas mes nuolat reiškiame sau, nepaisant to, ar partneris yra šalia, ar ne. Esame kažkuo nepatenkintos savyje ir norime, kad partneris užpildytų šią spragą, būtų mumis patenkintas toje problemiškoje sferoje, demonstruotų savo pasitenkinimą, tačiau jis niekada to nepadarys, kol pačios netapsime savimi patenkintos.

Štai apie ką eina kalba. Štai tasai dalykas, kurį svarbu pradėti nuo savęs. Jei nenorite būti žeminama, nežeminkite savęs. Jei nenorite, kad apie jus blogai kalbėtų, nekalbėkite blogai apie save. Ir tai ne apie kalbėjimą garsiai, viešai, čia kalbama apie nuoširdų santykį su savimi, apie nuolatinį kontaktą su savimi, kuriame yra kažkas tokio, kas slegia, ką mes vėl ir vėl atrandame savyje ir bandome gauti sau kitų žmonių sąskaita, kad taip stipriai neskaudėtų.

Jei yra kažkas tokio, dėl ko mums viduje gėda, partneris būtinai atkreips į tai dėmesį ir ištrauks į paviršių būtent tuo pavidalu, kaip mes pačios į visai tai žiūrime, kitaip sakant, jis paprasčiausiai atkartos mūsų vidinį santykių su savimi modelį.

Kai norime pasislėpti nuo pasaulio, mes iš tikrųjų norime pasislėpti nuo savęs. Kai kažko gėdijamės ar kažką išjuokiame, mes gėdijamės pačios savęs. Kai manome, kad mus skaudina, reiškia, mes pačios save skaudinome, ir jau ne vieną kartą, be to – lygiai tose pačiose vietose.

Mylėti save reikia ne abstrakčiai, o konkrečiai – tas savo vietas, kurios „skleidžia kvapelį“, ir tik paskui galima mylėti save kaip visumą, o mylėti save kaip visumą – tai tik pasekmė, nes visa kita, išskyrus tas konkrečias specifines vietas mes ir taip mylime.

Atsakykite sau į du klausimus:

• Kas mane žeidžia?
• Ko aš labiausiai bijau iš kitų žmonių pusės?

Šį klausimą galima užduoti ir kitaip: Kurioje vietoje bijau, kad mane „demaskuos”?, Kodėl bijau demaskavimo?, Ko tokio savyje nenoriu, kad tai būtų matoma kitiems?

Na, ir dar keli klausimai „desertui”:

• Ko aš savyje gėdijuosi?
• Kuo aš save kaltinu?

Čia ir slypės tai, kas svarbiausia – tai, už ką negalite sau atleisti, už ką negalite savęs pamilti.

.