Kaip padėti nusiminusiai moteriai

Nusiminusi moteris nelabai linkusi kuo greičiau surasti savo problemų sprendimą, jai labiau reikia išsikrauti. Jai pasidaro lengviau jau vien nuo to, kad gali išsikalbėti, kad ją kažkas supras. Šios iškrovos proceso metu moteris aiškiau supranta, kokia gi yra tikroji jos pergyvenimų priežastis ir tada netikėtai ateina momentas, kai ji nusiramina. Maždaug taip rašomas knygoje „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros”.

Manau, ši knyga vertinga ne tik dėl to, kad leidžia suprasti vyrų ir moterų skirtumus, bet ir gali padėti labiau korektiškai bendrauti su kitomis moterimis.

Moterys prarado sugebėjimą paprasčiausiai klausytis. Anksčiau, kai visuomenė buvo bendruomeninė, išsikalbėti tekdavo dirbant įprastus ūkio ir buities darbus. Šiuolaikinis pasaulis siūlo mums savotiškas lenktynes, kurių prizai – pasiekimai. Gyvendamos tokiu ritmu, mes ir mąstome atitinkamai. Tuštiems plepalams šiame pasaulyje ne vieta. Moteris nemoka paprasčiausiai klausytis, ji tuojau pat pradeda svaidytis patarimais, kas labiau būdinga vyrų giminei.

Mes, beje, dabar gyvename grynai vyriškame pasaulyje. Daug šimtmečių moterys neturėjo tų teisių ir tos veiksmų laisvės, kokią dabar turime mes. Daugybė kartų gyveno įspraustos į griežtus rėmus. Ir štai dabar, kai moterys gavo teises ir laisves, jos ėmė… mėgdžioti tuos veiksmus, kurie būdingi vyrams. Iš esmės mes nelabai susigaudome, ką reiškia „gyventi moteriškai”. Dėl to prisigraibėme vyriškų elgesio modelių.

Jeigu paklausite moters, kas jai svarbu, kai ji supyksta, liūdi ar puola į neviltį, ji atsakys maždaug taip: „man svarbu, kad mane paprasčiausiai išklausytų. NEDALINTŲ PATARIMŲ ir neaiškintų, jog kažkokiai kitai moteriai – dar blogiau negu man”.

Tiesiog išklausyti ir viskas. Taip paprasta ir taip sudėtinga. Tačiau kai mūsų draugei ar seseriai kažkas atsitinka, kiekvienos iš mūsų viduje užgimsta ištisi debesys įvairiausių patarimų, kuriais mes labai stipriai norime padėti. Nors pačios galime niršti, kai mums kas nors patarinėja. O dar mums labai nemalonu, kai to mūsų „rūpestingumo” nepriima. Tai sukelia agresiją, nepasitenkinimą, ištuštėjimo, nereikalingumo jausmą.

O būna taip, kad draugė, išgirdusi mūsų aimanas, gali tiesiog atsakyti „nežinau, ką tau pasakyti”.

Svarbiausia paslaptis yra ta, kad nieko sakyti apskritai nereikia. Reikia tiesiog išklausyti ir suprasti, jog tai, kas vyksta su pašnekove – jai labai svarbu. Ir kad jai dabar labai blogai. Net jeigu mūsų manymu tasai jos „blogai” atrodo kvailai ir absurdiškai.

Kaip taisyklė, moterys puikiai žino, kaip spręsti vienokią ar kitokią konkrečią problemą. O jeigu mes to nežinome, pokalbis prasideda maždaug tokiais žodžiais: „nežinau, ką daryti, gal turi idėjų?” Dėl to neprašyti patarimai gali tik suerzinti ir sukelti pojūtį „manęs nesupranta”.

Įsiminkite. Jei norite palaikyti draugę, dukrą, seserį, mamą, kolegę – tiesiog išklausykite ir niekada nenaudokite tokių frazių kaip „neapsikrauk galvos”, „žvelk į tai paprasčiau”, „nuo to nemirštama” ir t.t.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *