Kiekvienas iš mūsų kažkur savo sielos gilumoje nori šiltų artimų santykių su žmogumi, su kuriuo malonu ir patylėti, ir pasikalbėti. Tokių, kur viešpatauja meilė ir supratimas, kur visą gyvenimą – širdis į širdį, niekada nesibarė ir abu mirė tą pačią dieną nuo orgazmo.
Tačiau daug meilės istorijų, deja, baigiasi krachu, o vietoj ankstesnių santykių prasideda nauji – nauja „komanda” ir nedideli pakitimai detalėse. Siužetas, deja, išlieka tas pats – pabaiga liūdna, ir ne tokia kaip toje pasakoje.
Santykių, intymumo ar prisirišimo baimė slypi giliai pasąmonėje, ji neleidžia ištrūkti iš įprasto scenarijaus ir pagaliau pradėti gyventi „ilgai ir laimingai”.
Tai nereiškia, kad santykių žlugimą patyrę žmonės atsisako santykių. Visiškai ne!
Priešingai, jie drąsiai pradeda naujus.
Tik paskui jie, sąmoningai ar nesąmoningai, padaro viską, kad sugriautų šiuos santykius arba neperžengtų „tos ribos“.
Tiesą sakant, šie žmonės išties nuoširdžiai siekia artumo, šilumos ir emocinio kontakto, tačiau santykiuose visada ateina toks momentas, kai įvyksta suartėjimas (ne susiliejimas), kai santykiuose viskas gerai, kai jie tampa stabilūs. Ir būtent šią akimirką santykių pasąmoningai vengiančiam partneriui darosi būti juose sunku ir nekomfortiška.
Savo diskomfortą galima teisinti pačiais įvairiausiais būdais, pradedant nuo to, kad „man nuobodu”, „mes nesame tinkami vienas kitam, nes… (sąrašas)”, „tu pernelyg gera, rūpestinga” , „Aš nesu vertas/verta”, „problema ne tavyje, problema – manyje”… Ir santykiuose atsiranda distancija, arba partneris daro pauzę, arba visai pasitraukia iš santykių.
Kartu su artimų santykių baime visada esama baimės įsipareigoti. Kas įdomiausia – artumo vengiantys žmonės paprastai nejaučia tos baimės poveikio ir, kaip taisyklė, kategoriškai ją neigia.
Nukentėję partneriai susipainioja mylimo žmogaus elgesio ir prieštaravimų painiavoje ir nesugeba suprasti ir paaiškinti tokio elgesio.
Ši tendencija, beje, gali būti susijusi ne tik su meilės santykiais, bet ir su draugyste.
Pažįstama situacija?
