Santykiai kaip padidinamasis stiklas

Daugybei žmonių, vyrų ir moterų, atrodo, jog jie ieško meilės. Kai apie meilę pradeda kalbėti vyrai, paaiškėja, jog jie nori surasti mylimąją, būti su ja, nusiraminti ant jos krūtinės. Pašvęsti šiai moteriai viską, ką daro ir nustoti jausti vienatvę. Įsitikinti, pagaliau, kad jai viskas gerai ir ji laiminga.

Kai apie meilę kalba moterys, paaiškėja, kad jos nori kažkam priklausyti. Atsipalaiduoti mylimojo glėbyje, tapti moterimi to vyro, kuris suteiks jai ramybę, savigarbą ir statusą.

Žmonės nori turėti, priklausyti, būti prisirišusiais ir pririšti kitus. Tačiau su tikra meile tai neturi nieko bendro, nes meilė – tai laisvė. O dauguma žmonių meile laiko prisirišimą, priklausomybės jausmą ir troškimą turėti kitą žmogų.

Žmonės kontroliuoja mylimuosius, kad tie nesidairytų į šalis. Jie griebiasi už sutuoktinių tarsi skęstantys už šiaudelio. Laiko vyrus ir žmonas nuosavybe. Giriasi, didžiuojasi, priklauso nuo jų. Turi, turi, turi ir labai bijo prarasti.

Visa tai suteikia daug kančių. Partneriai smaugia vienas kitą troškimu turėti. Naikina savo požiūriu į žmogų kaip objektą. O paskui santykiai suyra arba prasideda nesibaigiančios kančios, nes dviese blogai, o išsiskirti dar baisiau dėl be galo stipraus prisirišimo.

Ir tada prasideda kalbos apie tai, kad meilė kelia skausmą, apie tai kalbama su draugais, apie tai kuriamos ištisos poemos. Įsijunkite bet kurią radijo stotį, iš ten didžiausiu srautu liejasi dainų tekstai: „Aš tave myliu, aš visa tavo“, „Aš negaliu be tavęs“. Meilė, prisirišimas ir turėjimas, nesugebėjimas gyventi be kito žmogaus – visos šios psichologinės problemos sugrūdamos į vieną tekstą. O juokingiausia, kad jokios meilės čia ir su žiburiu nerasi. Buvo noras turėti kitą žmogų arba jam priklausyti. Bet ne meilė. Būtent tai ir sukėlė kančias.

Prisirišimas prie žmogaus, kurį laikome dalimi savęs, kaip tik ir sukelia kančias, kai išsiskiriame. Ir daugelis kažkodėl laiko tai meile. Tačiau tikroji meilė – tai laisvė. Suvokimas, kad žmogus tau nepriklauso. Jis gali bet kuriuo momentu ateiti ir išeiti. Ir meilė gali ateiti ir išeiti. Jos neįmanoma prognozuoti. Ateis iš niekur ir išsisklaidys nežinia kur bet kuriuo momentu.

Ir štai čia pasidaro labai baisu. Nes jeigu viso to neįmanoma kontroliuoti, gaunasi, kad gyventi reikia visiškai kitaip.

Nieko nelaukti ir nesitikėti ir būti pasirengusiam bet kam.

Gerbti kitą žmogų.

Jausti jam dėkingumą už tai, kad jis su tavimi ir suvokti, kad tai ne jo pareiga, o laisvas pasirinkimas.

Priimti žmogų kaip dovaną. Prisiimti atsakomybę už savo laimę vietoje to, kad užverstume ją partneriui ir paskui iš jo reikalautume. Liautis ieškoti gyvenimo prasmės kituose žmonėse ir pradėti ieškoti savyje.

Pradėti pagaliau suprasti, kad santykiai – tai padidinamasis stiklas, kuris išryškina tai, ko jau esama žmoguje.

Nusiviliama tada, kai bandoma užlopyti partneriu kokias nors skyles savo asmenybėje ir savivertėje, o reikia žvelgti į žmogų kaip į dovaną, kuri teikia džiaugsmą.

Partneris negali paversti nelaimingo žmogaus laimingu, jis gali laimingą žmogų padaryti dar laimingesniu. Tikra meilė kyla ne iš trūkumo, o iš pilnatvės. Meilė duoda ir nieko nelaukia mainais.

Tikra meilė negali teikti skausmo, vien tik džiaugsmą, pilnatvę ir laimę. Tačiau užaugti iki tokios meilės galima tik tada, kai išmoksti savarankiškai jaustis laimingas. Kai nustoji laukti, jog kažkas padarys tave laimingu. Kai nustoji ieškoti.

Nustoji ieškoti ne todėl, kad praradai viltį, o todėl, kad suradai save. Todėl, kad išmokai mėgautis vienuma. Susiradai save ir kyla noras šiuo malonumu pasidalinti su kitu. Puikiai suprasdamas, kad tasai kitas gali sutikti arba bet kuriuo momentu atsisakyti.

Aprašyti meilei reikalingas atskiras straipsnis. Svarbiausia – suprasti, kaip stipriai ji skiriasi nuo prisirišimo ir troškimo tapti žmogaus savininku.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI