Šeimos hierarchija

Kas yra šeimos hierarchija? Kokie vyro ir moters vaidmenys joje?

Normalioje, subalansuotoje šeimoje, kaip bet kokiame kitame kolektyve, egzistuoja hierarchija. Šeimai vadovauja vyras. Kad turėtų teisę ir galimybę vadovauti savo nedideliam kolektyvui, kuris vadinamas šeima, vyras turi turėti vado savybių: stiprią valią, mokėjimą siekti tikslo, atlaikyti likimo smūgius, nepriklausomą mąstymą ir elgesį. Vyras šeimoje priima visus strateginius sprendimus ir yra atsakingas už jų įgyvendinimą bei rezultatą.

Moteris – antrasis šeimos hierarchijos elementas. Jos uždavinys – sukurti šeimoje palankų psichologinį klimatą. Turėdama įgimtą galingą emocinį intelektą, moteris lengvai atpažįsta vyro nuotaikos atspalvius, žino, kaip daryti jam įtaką. Nuraminti įpykusį, palaikyti nuliūdusį, įkvėpti, atpalaiduoti. Be to, gamta apdovanojo moterį milžiniška prisitaikymo atsarga. Esant norui, moteris gali prisitaikyti prie bet kokio vyro (savaime aišku, neskaitant nusikaltėlių, psichopatų ir kitų anomalijų). Ir jeigu vyrui, norint prisitaikyti, tenka save laužyti ir jausti diskomfortą, tai moteris bus nuoširdžiai įsitikinusi, kad tai visiškai ne prisitaikymas, o jos pačios charakteris. Šitas moteriškos psichikos ypatumas padeda jai išgyventi ir išsaugoti palikuonis bet kokiomis sąlygomis.

Tačiau atidėkime į šalį biologiją ir grįžkime į šeimą. Sveikoje šeimoje moteris nekovoja dėl pirmenybės su vyru ir nelenda priiminėti strateginių sprendimų. Priešingai – jai labai komfortiška dėl to, kad neturi šios pareigos. Jai kur kas paprasčiau pasikliauti savo vyriškiu nei pačiai atlikti visas vyriškas funkcijas. O būtent taip ir atsitinka, jeigu moteris pasirenka silpno charakterio ir lengvai valdomą bei stumdomą vyrą. Jis patogus, juo malonu naudotis, tačiau nieko vyriško jame nėra ir moteriai tenka pačiai būti šeimoje ir vyru, ir moterimi.

Sveikoje šeimoje moteris pasikliauja ir tiki savo vyriškiu, pripažįsta jo pasirinkimą ir neabejoja juo. Tai visiškai nereiškia, kad moteris tėra viso labo balso neturintis baldas. Balsą moteris turi, tik tasai balsas – patariamasis. Ji turi pilną teisę išsakyti savo samprotavimus apie vieną ar kitą problemą, ir normalus vyras visada atsižvelgs į jos nuomonę. Priešingai nei aimanuoja moterų nekentėjai, moterys nėra klinikinės idiotės. Greičiau priešingai. Moterys labai pragmatiškos, visada įžvelgia nuosavą naudą ir niekada nieko nedarys savo nenaudai. Jeigu vyro ir moters tikslai bei interesai sutampa, tada sutampa ir abiejų gaunama nauda. Ir tokiu atveju moters patarimai tampa labai naudingais.

Be to, moteris gali būti specialistė toje srityje, kur vyras – ne specialistas. Tiesiog dėl to, kad pas juos skirtingos profesijos. Moteris – gydytoja? Klausyk jos patarimų, susijusių su medicina. Moteris – juristė? Nesiginčyk su ja apie juridinius klausimus. Moteris – trenerė? Įsiklausyk į jos patarimus, kai sportuoji. Ir t.t.

Tuo tarpu sveikoje šeimoje moteris supranta, kad jos balsas patariamasis, o galutinį sprendimą visgi priima vyras. Ir tampa už tą sprendimą atsakingas. Dėl to, išsakiusi savo nuomonę, moteris pasitraukia į šalį ir suteikia galimybę vyrui viską pasverti ir priimti sprendimą. Ji nedarys jam spaudimo, nekels skandalų, bet kuria kaina siekdama įgyvendinti tuo momentu į galvą šovusius spontaniškus norus.

Rami moters pozicija ne tik padeda vyrui priimti pasvertus sprendimus. Tokia moteris kelia pagarbą, ji vertinama. Nežinia kodėl moterys įsitikinusios, kad vyrai vertina tik tas damas, kurios surengia tikras kautynes, kad gautų savo, griebia partnerį už gerklės ir jų niekas negali sustabdyti šiame reikale. Tai labai didelė klaida. Su tokia moterimi sutarti gali nebent ištižęs tupėtojas po padu, kuris tik apsidžiaugs gavęs progą suversti visą atsakomybę savo „generolei“. Normaliam vyrui toks moteriško pavidalo ir vyriško charakterio sutvėrimas namuose nereikalingas. Vyrams reikalingos moterys.

Jei moteris, pasirinkusi stiprios valios vyrą pripažįsta šeimos hierarchiją ir jos neardo – šeimos laukia garantuota ramybė ir tarpusavio supratimas. Kiekvienas užima tą nišą, kuri atitinka gamtos jam duotą prigimtį. Kiekvienas atlieka tas funkcijas, kurios atitinka jo psichofiziologiją. Jei ne… Na, patys suprantate. Pavyzdžių aplinkui – begalė.

Šaltinis