Viena diena - vienas darbas. Ir kitos užimtos mamos taisyklės

Viena diena – vienas darbas. Ir kitos užimtos mamos taisyklės

Baisiausia, kai išsilieju ant vaikų, kai jaučiuosi pavargusi. Išpiltos sultys, išmėtyti žaislai ar tiesiog triukšmas tuo momentu, kai aš baisiai pavargusi, tampa sprogimo priežastimi. Ir mano, kaip mamos, eiliniu pralaimėjimu.

Apie tai, kad egzistuoja nuovargis ir tai, kad jis gali kauptis organizme, ilgą laiką apskritai nežinojau. Kol neturėjau vaikų, maniau, kad esu sveikiausias ir ištvermingiausias žmogus, nelinkęs į aimanas „Ach, kaip aš pavargau!“ Dėl to knygų apie psichologiją ir fiziologiją neskaičiau, apie pogimdyminę depresiją nieko negirdėjau, pas gydytojus nesilankiau ir visada buvau pasirengusi kokiam nors žygdarbiui. Visada buvau įsitikinusi, kad esu pajėgi viskam. Reikia tik pasitempti, ir tada viskas gausis.

Kol turėjau du vaikus ir mudu su vyru bei aukle šauniai dalinomės tarpusavyje dvynių sukurtą nemenką naštą, aš dar galėjau kažkaip palaikyti savyje šią iliuziją. Tačiau kai gimė trečias vaikas, meluoti sau daugiau nebegalėjau. Teko pripažinti mažiausiai tris dalykus.

  • Aš ne geležinė;
  • Aš galiu pavargti ir pavargstu;
  • Kai pavargstu, tampu neadekvačia.

Tai pasireiškia visur: mano pernelyg dideliu nervingumu, ašaromis ir riksmais, pojūčiu, kad viskas prapuolė, troškime pasislėpti po antklode ir niekada iš ten nebeišlįsti. Vaikai tai jaučia ir kaip tyčia pradeda elgtis taip, kaip elgtis nederėtų – garsiau pyktis, skaudžiau griuvinėti, dažniau išlaistyti pieną. Ir susidaro užburtas ratas: aš pavargau – vaikai kelia didesnį chaosą – aš juos baudžiu – jie pradeda verkti. Tuo tarpu, kai man viskas gerai, tai ir namuose ramybė. Vaikai, žinoma, triukšmauja, tačiau reaguoju į visa tai nebe taip ekstremaliai. Ryšys tarp mano nuovargio ir atmosferos namuose – tiesioginis. Ir kad namuose viešpatautų ramybė, man reikia tiesiog protingai planuoti savo krūvius paros bėgyje.

Ilgų eksperimentų su pačia savimi keliu supratau – kad vakare nevirsčiau iš koto iš nuovargio, turiu laikytis tokių taisyklių:

Viena diena – vienas svarbiausias darbas. Stenkitės aiškiai ir griežtai susidaryti dienos planą, ir šiame plane turi būti vienas (ne du ir ne trys, tai būtina) pagrindinis darbas. Tai gali būti kokie nors buities darbai, žygis su vaikais į teatrą, kelionė pas močiutę į ligoninę – priklausomai nuo situacijos. Jeigu norite atlikti tą darbą gerai, jis turi būti vienas. Tada visi smulkesni darbai suksis aplink vieną didelį – jeigu jiems liks laiko. Jeigu ne – jie bus negailestingai perkelti kitai dienai ar apskritai nepadaryti, tačiau aš suprasiu, kas man šiandien svarbiausia, o apie ką galiu sau leisti negalvoti.

Deleguoti buities darbus. Visus buities darbus, kuriuos galima perduoti kitiems žmonėms – auklei, namų darbininkei, vyrui, mamai. Arba susitaikyti su mintimi, kad grindys kelias dienas bus neišplautos, o vaikai vakarienei valgys koldūnus. Jeigu tuo metu mama ruošiasi pokalbiui dėl darbo, namiškiai gali pavakarieniauti ir sausainiais su pienu. Mamos užduotis čionai – vėlgi organizuoti gyvenimą taip, kad šaldytuve būtų maisto. O kas jį pagamins – pati mama, kaimynė, su kuria ji susitarė ar namų darbininkė, kuriai užmokėta – absoliučiai nesvarbu.

Pripažinti, kad tavo resursai ne begaliniai. Išmokti taupyti savo energiją, nešvaistant tuštiems plepalams Feisbuke. Priešingai, energiją reikia kaupti. Man padeda piešimas ir grynas oras. Mano draugei – siuvimas. Kita kepa nuostabius tortus, kai jai reikia pailsėti. Svarbiausia – rasti savo individualų „pakrovėją“ ir įtikinti namiškius, kad sėsti ir siuvinėti, kai namuose chaosas – tai ne kaprizas, nuo to priklauso ar mama bus adekvati. Nes taip ir yra.

Sportas. Jis suteikia jėgų. Pripratinti save prie sportinių krūvių iš pradžių sunkiau nei drybsoti ant sofos, tačiau tai padaryti tikrai verta. Reikia tik susirasti tinkamą krūvio rūšį. Kažkam patiks kilnoti gelžgalius salėje, kažką traukia joga. Kol nepabandysi – nesuprasi.

Išaiškinti namiškiams jų pareigas. Ne užuominomis, o paprasta ir suprantama kalba: „Man dabar reikia parašyti tekstą – užsiimkite kuo nors patys“. Namiškiai nėra silpnapročiai – supras ir užsiims.

Savęs gyrimas. Kaip nebūtų keista, šitas kvailas patarimas iš idealistinių knygelių apie psichologiją, išties realiai veikia. Kuo daugiau save giri, kuo labiau save vertini, tuo daugiau spėji, tuo dažniau girdi iš aplinkinių, kokia tu nuostabi. Kai tik pradedi žvelgti į save kaip į nieko nesugebančią – tokia ir tampi.

Nekaltinti savęs. Jeigu visko nuveikti per dieną man nesigavo ir vakare, pavargusi, aš visgi išliejau pyktį ant vaikų, aš savęs nesmerksiu. Aš gyvas žmogus. Aš galiu klysti. Ir nereikia užsiciklinti ties klaidomis. Reikia jas analizuoti ir eiti toliau.

Miegoti. Visada, kai galima gultis miegoti, reikia miegoti. Nes namai, darbas, sportas, kelias, bendravimas su žmonėmis ir tiesiog kasdienė gyvenimiška mišrainė – visa tai didžiulis krūvis. O jei pridėsime vaikus, krūvis padidėja kelis kartus. Ir kad su juo susidorotume ir gautume iš to malonumą, reikia būti labai sveikai ir protingai mamai. O tam visų pirma reikia tapti išsimiegojusia mama.

Šaltinis