Dažnai žmonės būna patys nepajėgūs paaiškinti, kodėl jiems taip blogai. Tarytum viskas gerai, bet niekas nesukelia pasitenkinimo, niekas nepripildo gyvenimo, nesuteikia jam prasmės.
Beprasmybės krizė – viena aktualiausių šių dienų psichologinių problemų. Jos apnikti žmonės skundžiasi jėgų stoka, apatija viskam, troškimų ir siekių praradimu.
Pasitaiko, kad tam visai negalima rasto jokio logiško paaiškinimo, ypač kai jų objektyvi realybė kupina gerovės: puikus socialinis statusas, karjera, šeima, normali sveikata.
Jie nieko nenori matyti, niekas jų stipriai nedomina. Jie gali sėdėti valandų valandas prie televizoriaus, net nesuvokdami to, kas skamba iš ekrano, prasmės. Šių žmonių sieloje dar didesnė tuštuma nei tų, kurie laiko save nevykėliais ir kurie savo būseną gali paaiškinti socialinės sėkmės stoka.
Iš kur atsiranda beprasmybės krizė?
Ateina laikas, kai žmogus dvasiškai ir psichologiškai subręsta, pasiekia savo buitinių troškimų ribas ir įgauna daugiau laisvės. Jam staiga prireikia pačiam spręsti, kur dabar bus jo gyvenimo prasmė, kam save paskirti. Jis paprasčiausiai nebegali toliau gyventi pagal visuomenės ir religijos siūlomus šablonus.
Kartais padeda naujo vaiko gimimas, reikšminga socialinė veikla, kelionė į Indiją… Bet trumpam.
Erikas Frommas pabrėžia savo veikaluose, kad gyvenimo prasmė nėra duotybė, ją kiekvienas turi surasti pats.
Psichologė Leja Vedenski įsitikinusi, kad atsitiktinių ar perteklinių žmogaus sąmonės būsenų nebūna ir siūlo pasinaudoti senovės Izraelio išminčių patarimais.
Jie gyvenimo prasmės ieškojimo būseną laikė vertybe ir gėriu, vadino ją „hisaron“ (trūkumu).
Išminčiai teigė, kad ši būsena prasideda nuo smulkių ženklų, nuo mažo taško širdyje, kurį jaučiame kaip tuštumą ir nesidomėjimą kasdienybe. Jie ragino auginti tą „hisaroną“ ir giliai suvokti jį kaip prasmės ir šviesos, tobulesnio savęs ilgesį.
Tai gimdo iš esmės kitokios struktūros ilgesį, nesusijusį su įprastais šio pasaulio troškimais. Tada pamažu ima kisti žmogaus prigimtis, didėjant „hisaronui“ keičiasi ir jo kokybė, viduje bręsta kažkas naujo, ko anksčiau nebuvo.
Tai grynas kūrybos aktas – kito lygmens „Žmogaus“ kūrimas savyje.
Žmogaus mąstymas tampa sistemiškesnis, jam pradeda atsiskleisti jo vieta pasaulyje, metafunkcija. Visa visatos prigimtis padeda jam įgyti žinių apie tikrąjį jo vaidmenį, unikalią naudingą veiklą.
Taip gimę troškimai yra priešingi viskam, ką esame įpratę pažinti vartotojiškoje visuomenėje.
Ir tik šiame „kitų“ troškimų pasaulyje pasireiškia tikrasis Žmogaus tikslas, individualumas ir produktyvumas.
Senovės išminčiai pastebėjo, kad, kai žmonės susiburia į savotiškas grupes, apmąsto ir aptaria savo būties reikšmes, asmeniniai „hisaronai“ susilieja ir išauga iki milžiniškų dydžių ir taip atsiranda galimybė atskleisti tikrąjį savo dvasinės asmenybės mastą. Mūsų pačių sąmonės atspindžiuose galime daug greičiau rasti kelią. Kaimynai tokioje situacijoje padeda suprasti, ką tiksliai galime duoti kitiems.
Todėl, kai sieloje atsiranda „hisaronas“, reikia jį puoselėti, ugdyti, stebėti ir atsiduoti tam gyvenimo prasmės ilgesiui. Ir tuo pat metu aplink save reikia aktyviai kurti aplinką prasmingam bendravimui ir tobulėjimui. Padėdami kitiems atrasti save ir būties prasmę, neišvengiamai randame savo kelią.
