Kodėl žmonės skiriasi?

Kai užvedama kalba apie skyrybas, dažniausiai girdžiu kelis prieštaravimus. Pats dažniausias iš jų: „O jeigu vyras muša, smaugia ir t.t.? Ar mes ir tokią santuoką gelbėsime?”

Toks įspūdis, kad tokius vyrus turi absoliučiai visos moterys. Absoliučiai visas muša ir dėl to absoliučiai visos būtinai turi skirtis. Kalbėkime atvirai ir sąžiningai. 90% skyrybų įvyksta ne dėl fizinio smurto. Mačiau begalę pavyzdžių. Ir štai priežastys, kurias po ilgų pokalbių dažniausiai įvardindavo pašnekovės:

  • Jis nedirba ir neuždirba;
  • Ji skandalistė ir pastoviai jį žemina;
  • Jis nepatenkina jos lovoje;
  • Jos mama gyvena kartu ir visur kišasi;
  • Drugeliai pilve nugaišo, jausmai nebe tokie ryškūs;
  • Jis kažkada smarkiai ją įžeidė ir ji negali atleisti;
  • Jai rūpi vien karjera, visiškai nesirūpina vyru;
  • Jis nepasiruošęs vaikams, o jai labai norisi, tačiau bijo apie tai garsiai pasakyti;
  • Ji visa tokia pakylėta ir tobulėjanti, o vyras – netašytas stuobrys;
  • Jiedu negali susitarti kur gyvens;
  • Negali susitarti kaip gyvens;
  • Ji nori, kad vyras būtų štai toks ir va šitoks;
  • Jis nori, kad žmona taptų štai tokia ir va šitokia;
  • Jiems prisikaupė nuoskaudų, kurių niekaip negali paleisti;
  • Jiedu pridarė klaidų ir niekaip negali viso to išnarplioti;
  • Pretenzijos, nuoskaudos, įžeidimai…

Ir taip toliau. Dažniausiai skyrybų priežastis – anaiptol ne buitinis smurtas. Ir visos tos priežastys puikiausiai išsprendžiamos. Smurto atvejų, matuojant procentais, visame tame ne tik jau ir daug. Nors neretai pasitaiko, kad ne vyras kaltas, o pati moteris ilgai ir metodiškai jį tarkuoja ir teorizuoja. Pakui galiausiai gauna antausį ir prasideda koncertas – tironas!!!

Žinau vieną šeimą, kurioje itin ramaus charakterio vyras ilgus metus siutino žmoną būtent savo ramybe ir ramia reakcija į visas jos isterijas. Jie užaugino tris vaikus, visus tuos metus ji kėlė skandalą po skandalo, o jis tylėjo. Ir kartą galiausiai ji visgi surado skausmingą tašką (fiziškai, beje, skausmingą), smogė ir gavo atgal. Krykštaudama iš džiaugsmo nulėkė į teismą, nuteikė prieš vyrą vaikus, draugus, giminaičius… Ir kas gi gavosi? Du nelaimingi vieniši žmonės. Vaikai nebendrauja nei su tėvu, kuris juk „tironas”, nei su mama, kadangi ji neadekvati isterikė. Kas tapo laimingas? Ir kas šiuose santykiuose buvo tikrasis tironas?

O dar žinau moterį, turėjusią gerą vyrą, tačiau abiem trūko ugnelės. Metė vyrą, susirado kitą, su ugnele. Tik tuoktis jis visai nenorėjo, vaikų nepripažino, neduok dieve ką nors ne taip jam pasakysi. Po metų ji jau plaukus rovėsi, prisimindavo savo „nuostabų pirmąjį”. Tačiau per tą laiką jis jau susituokė su kita ir labai laimingai gyvena. O moteriškė gavo, ko norėjo. Ugnelės! Padaugėjo laimės gyvenime? Ar verta buvo pradėti?

Bet kokiame konflikte esama abiejų pusių atsakomybės. Niekas šito neneigia. Tačiau kad konfliktas išsispręstų, kažkas turi žengti pirmąjį žingsnį. Ir labai dažnai antrai pusei prireikia laiko, kad iš naujo patikėtų. Jis žengė pirmą žingsnį. Jis pripažino jos teisę turėti savo nuomonę. Jis padarė savo maksimumą, nieko nelaukdamas mainais. Ir po kurio laiko gavo nepalyginamai daugiau.

Mielos moterys, daugelį jūsų aš puikiai suprantu. Mano vyras irgi kažkada niekur nedirbo ir nieko neuždirbo. Dar daugiau – buvome įklimpę į didžiules skolas. Praradome butą, turėdami kūdikį ant rankų. O jis vis šaudėsi kompiuteriniuose žaidimuose.

Vyras kitados kone kasdien išgerdavo. Ir susikalbėti su juo po alaus buvo praktiškai neįmanoma. Jis manė, jog tai visiškai normalu, o aš neapkenčiau to suknisto alaus. Kovojau kaip galėjau, bet darėsi tik blogiau.

Vyras irgi daug metų nedovanojo man nei gėlių, nei dovanų, nedavė pinigų ir spaudė kiekvieną centą. Šitą mūsų šeima irgi kitados išgyveno.

Vyras buvo aršus mėsėdis, vertė mane gaminti jam mėsą, kurios aš nevalgau nuo septynerių metų, reikalavo, pyko. Niekas nepadėjo. Aš netgi gaminamos mėsos kvapo nepernešu.

Buvo laikotarpių, kai man atrodė, jog jis netobulėja, kad jis niekada nepasikeis, kad padariau klaidą. Labai aršiai kivirčijomės. Su riksmais, isterijomis, įžeidimais, kelias dienas trunkančiais nekalbadieniais. Darėme tai labai dažnai. Turėjome problemų su tėvais ir dar daug visko buvo…

Mano vyras turi daug įvairių ypatumų, kurie kam nors galėtų tapti esminiais trūkumais. Turiu šito gėrio ir aš. Turiu savų ydų, su kuriomis kažkas negalėtų susitaikyti.

Ir dar – visą tą laiką aš irgi buvau vyrui ne dovanėlė. Užuot palaikiusi – tarkavau. Įžeidinėjau. Reikalavau. Priekaištavau. Nedaviau jam to, kas jam buvo svarbu, kad ir tų pačių kotletų. Visokeriopai jį gniuždydavau, atiminėjau tai, kas jam patiko, ar tai būtų kompiuteriniai žaidimai, alus ar krepšinis. Mes buvome verti vienas kito!

Taip, buvo visko, bet tik dėl to, kad mes tokie buvome. Abu. Kiekvienas iš mūsų nenorėjo keistis ir žengti žingsnio link susitaikymo. Abu norėjome, kad pasikeistų kitas. Abu buvome egoistai, abu neteisūs, nors laikėme save teisiais. Ir abu buvome nelaimingi.

Galima buvo tuo ir užbaigti. Kas iš to gautųsi? Vaikas be tėvo. Abu ir toliau degraduotume. Aš dar tvirčiau patikėčiau, kad visi vyrai niekšai, o vyras šventai patikėtų, jog visos moterys – savanaudės bjaurybės. Sekančius santykius su sekančiais partneriais pradėtume būtent nuo šio taško. Ar būtų geriau? Abejoju.

Daugumai mūsų reikia išlaikyti santykiuose egoizmo egzaminą, tačiau mes šito nenorime ir vengiame. Na jau ne, geriau kažkaip kitaip.

Rezultatai apverktini.

Šeima – ne žaislas, ne išbandymų poligonas, tai ne žaidimas, ne juodraštis, kurį galima suglamžyti, išmesti ir pradėti iš naujo.

Šeima – tai rimtas darbas. Daugeliui mūsų – labai nelengvas. Tačiau įveikiamas. Mano draugė sugebėjo pakeisti santykius su alkoholiku – jis daug metų apskritai negeria. O visi aplinkui tada karksėjo, kad laikas baigti su juo. Ji sugebėjo, nors iš pradžių irgi labai norėjosi sprukti. Jos kelias nebuvo lengvas ir paprastas. Ji netapo jam patogia kankine. Priešingai. Iš pradžių susirado kontaktą su savimi, atsikabinusi nuo vyro. Ir būtent tai jam pagelbėjo.

Santykių problemos prasideda ne santykiuose. Ir ne vyruose. Problemos slypi jumyse. Jūsų vidinė būsena pritraukia konkretaus tipo vyrus, būtent tokius, kokių jums dabar reikia. Pakanka tik pakeisti būseną, vidinę savijautą, kai ims keistis viskas aplinkui. Tegu ne iš karto, lėtai ir neprognozuojamai. Tačiau pasikeis neišvengiamai. Jeigu aplinkui niekas nesikeičia, išvada gali būti tik viena: jūs pati nepasikeitėte, jūs viso labo žaidžiate žaidimą, kurio pavadinimas „Aš dabar kitokia”. Jūs paprasčiausiai norite, kad pasikeistų vyras, o jums savyje nereikėtų nieko keisti. Tačiau taip nebūna.

Keiskitės pačios, ir pasaulis pasikeis. Tikriausiai pasikeis ir vyras, ir santykiai. O gal jis pasirinks kitą kelią ir jus paliks. Reiškia, pasaulis ruošia jums kažką geresnio – šitą egzaminą jūs išlaikėte, laukite rezultato.

Neįmanoma priversti kitą žmogų keistis, kaip ir priversti jį būti su jumis bet kokia kaina. Tačiau mes galime pačios pasikeisti ir pritraukti kitus įvykius, kitus žmones, kitą žmonių požiūrį į mus pačias.

Taip, galima surasti daug pasiteisinimų. Tačiau kalbėkime atvirai ir sąžiningai. Visi tie atsikalbinėjimai reikalingi tam, kad galima būtų sėdėti ir nieko nedaryti.

O galima pradėti pagaliau darbą su savimi, pradėti keistis. Ne tai, kad vyras sugrįžtų. Sau pačiai keiskitės. Kad galėtumėte jaustis laiminga santykiuose. Jei ne šituose, tai sekančiuose, jeigu taip bus lemta.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *