Menas miegoti po viena antklode

Tyrinėjant bet kokį reiškinį paprastai sudaroma diagrama, kad galima būtų suprasti įvairių faktorių tarpusavio ryšius, darančius poveikį bendram vaizdui. Siūlome pažvelgti į bendravimo problemą sąvokos „namai“ aspektu.

Anksčiau kuo daugiau būdavo šeimoje narių, tuo daugiau šansų, kad tokia šeima gyvens geriau. Didelei šeimai buvo reikalingi dideli Namai. Juose gyveno kelios tos pačios šeimos kartos.

Ir visos kartos buvo tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos priklausomos. Šiuose Namuose vyko visi svarbūs įvykiai: žmonės gimė, mirė, tuokėsi, šventė religines ir liaudies šventes. Ten buvo kuriamos tradicijos, normos ir elgesio taisyklės, nuostatos, visa tai buvo priimama kaip natūralūs dalykai, kurie greitai įsitvirtindavo gyvenime.

Šiuolaikiniame pasaulyje tokių Namų nėra. Žmogus gimsta ligoninėje, serga ten pat, o ir miršta dažniausiai gydymo įstaigoje. Šventinis stalas – restorane. Draugiškiems pokalbiams – jauki kavinukė. Pasaką prieš miegą paseks simpatiška, tačiau svetima ir nepažįstama teta iš televizoriaus. Dėl dvasinių problemų kreipkitės į psichoanalitiką.

O dar Namuose mokėsi vieni iš kitų meno miegoti po viena antklode: netempti antklodės į save, nesispardyti, netrukdyti kaimynui. Šitas menas tiko visam likusiam gyvenimui – elgtis taip, kad nekeltum problemų kitiems žmonėms, pažaboti savo troškimus, priderinti savo poreikius prie artimų žmonių galimybių. Kad išgyventume, turime vienytis.

O kaipgi su individualumu? Asmenine laisve?

Yra pamokanti istorija apie ežius. Žiemą, kad sušiltų, jie susirenka urvelyje ir stengiasi glaudžiau vienas prie kito sugulti. Tačiau spygliai bado kaimynus ir tenka atsitraukti, ieškoti tokio atstumo, kad būtų šilta, ir nesibadytų.

Tačiau juk ir šilumos pojūtis, ir skausmas turi individualius parametrus. Dėl to kalba eina ne apie kažkokį standartinį visiems vienodą atstumą. Kiekvienas pats renkasi individualų variantą.

Taip ir didelėje šeimoje: žmogus joje turėjo galimybę vystytis individualiai dėka to, kad pastoviai jautė savo naudingumą, žinojo, kad jis reikalingas. Daug gaudamas iš kitų, jis jautė poreikį atiduoti, dovanoti – atsidėkoti.

Šiuolaikiniuose namuose santykiai grindžiami emociniais prisirišimais. O emocijos ir jausmai nepastovūs, kaitaliojai – štai ir užsiimame tuo, kad tempiamės antklodę kiekvienas į savo pusę: aiškinamės santykius, kaltiname vienas kitą savo nepasisekimais. Bet kokie sunkumai sukelia abipusį nepasitenkinimą, barnius, kivirčus. Sunkumų buvo ir senovinės šeimos gyvenime, tačiau juos pasitikdavo ne priekaištais vieni kitiems, o visų jėgų konsolidacija, ir kovojo su sunkumais kaip su stichine nelaime – neišvengiama, tačiau įveikiama.

Keičiasi pasaulis – keičiasi ir asmenybės psichologinė struktūra. Šiandien pats paklausiausias jos komponentas – pilnatvė. Dėl to svarbiu šiuolaikinės šeimos uždaviniu tampa kūrimas tokių sąlygų, kad vaikas, jausdamas meilę ir rūpestį, visgi galėtų savarankiškai ugdyti savo asmenybę.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI