Vienas literatūros herojus sakė: „aš nors ir paprastas žmogus, tačiau suprantu, kad ėsti svetimą gyvenimą negerai”. Gaila, ne visi tai supranta. Šis išsireiškimas – „ėsti gyvenimą”, „man gyvenimą suėdė” – taikytinas jau suaugusių vaikų tėvams, kurie nepaleidžia savo atžalų ir verčia jas save aptarnauti. Dažnai netgi ne materialiai. Vaikas verčiamas aptarnauti emociškai. Gyventi tėvų gyvenimą, o ne savo.
Senovėje kaimuose buvo priimta atskirti užaugusius vaikus. Jiems išskirdavo žemės sklypą, padėdavo pasistatyti nuosavą trobą. Taip elgėsi normalūs tėvai, jei tik, žinoma, turėjo tokią galimybę. O kai kurie tėvai vaikų nepaleisdavo. Trukdė jiems tuoktis, ištekėti. Taip elgtis buvo labai naudinga. Užaugęs vaikas – nemokama darbo jėga ūkyje, nemokamas samdinys. Ir apie tokius tėvus sakydavo, kad jie suėdė vaikams gyvenimą. Savo gyvenimą nugyveno, o dabar gyvena svetimą – savo vaikų gyvenimą. Naudodami suaugusius vaikus, sūnus ir dukteris, kaip vergus.
Tai ne kas kita, kai viena iš psichologinio vampyrizmo rūšių. Tėvai naudojasi vaiko resursais ir stengiasi išlaikyti jį greta savęs visais įmanomais būdais: emociškai šantažuodami savo ligomis, grasindami numirti, kartais pasinaudoja finansiniais, materialiniais svertais.
Ir griauna visus santykius su kitais žmonėmis, kuriuos suaugęs vaikas bando užmegzti. Kritikuoja potencialų partnerį, intriguoja, šmeižia, kelia isterijas ir scenas. Gali palaipsniui paversti sūnų ar dukrą alkoholikais.
Ir žvelgiant iš šalies, atrodo, kad vargšai nelaimingi tėveliai kankinasi su nevykėliu girtuokliu vaiku. Visi jų gailisi. Užjaučia.
O būna ir visiškai neužmaskuotas vartojimas, kai tėvai gyvena vaiko sąskaita, reikalauja ar išvilioja pinigų savo išlaikymui. Jeigu pinigų negana, gali panaudoti suaugusį vaiką kaip nemokamą darbo jėgą. Pavyzdžiui, sode labai daug darbo atsiras. Automobiliu mamą reikia pavežioti, tvarkant reikalus. Remontą namuose padaryti. Darbo begalė, tik netingėk!
Vieną žinomą aktorę žiauriai sumušė jos suaugęs sūnus alkoholikas. Pasipiktinusi visuomenė ir žiniasklaida pasmerkė girtuoklį, tačiau artimiau šeimą pažinoję žmonės kalbėjo, jog ta vargšelė buvo tikra tironė. Kontroliavo vaiką nuo kūdikystės. Neleido jam nei draugauti, nei šeimos kurti. Rezultatas: dar vaikystėje sulaužytas vergas įprato gerti, motinai tai labiau patiko, nei sūnaus vedybos ir išėjimas. Galiausiai vergas pakėlė maištą. Tačiau tuo metu jis jau buvo beviltiškas alkoholikas su visiškai suirusiam psichika.
Tokie tėvai pratęsia savo amžių vaikų gyvenimų sąskaita. Taip jau pasitaiko, kaip nebūtų gaila. Ir baigiasi viskas labai liūdnai. Tėvų nenoras paleisti suaugusio vaiko, žiauri potencialių žentų ar marčių kritika, nesibaigiantis šantažas savo sveikata ar pinigais, skandalai ir reikalavimai, nepagarba, asmeninės erdvės pažeidimai, žeminimas – visa tai „ėdamo gyvenimo” požymiai.
Kaip taisyklė, nelaimingi vergai miršta anksčiau už tėvus – juk jų gyvenimus suėdė.
Ir dėl to būtina nusibrėžti ribas ir pasitraukti kuo toliau nuo tokių tėvelių, kol dar ne vėlu. Ir pasirinkti teisingą bendravimo strategiją – tai pasiekiama per didelę krizę, tačiau kartais visgi pavyksta išsaugoti šiokius tokius santykius ir priversti tėvus atsikvošėti.
Tačiau dažniausiai vienintelis išsigelbėjimas – bėgti nuo jų kuo toliau.