Kodėl taip gaunasi, kad vyrais pyksta ant moterų, moterys – ant vyrų, kodėl vyksta šis nesibaigiantis lyčių karas? Kad išsiaiškintume šią problemą, pasinaudosime socialinės psichologijos teikiamomis žiniomis.

Pirmiausiai būtina suprasti, kad vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių yra poreikis priklausyti. Mums kritiškai svarbu jaustis priklausančiais kokiai nors žmonių bendrijai. Nieko nepadarysi – mes socialinės būtybės, mums reikalingos kitos analogiškos būtybės, dėl to ieškome sau grupių, prie kurių galėtume prisišlieti.

Jei ne pati pirmoji, tai viena iš pirmųjų tokių grupių yra lytis. Jau trejų metų sulaukę vaikai aiškiai supranta, kokiai lyčiai priklauso ir kuo ta lytis skiriasi nuo kitos (tiesa, pasirenkami atsitiktiniai požymiai, tokie kaip, pavyzdžiui, ilgi plaukai).

Kai tvirtai prisirišome prie kokios nors grupės, įsijungia šališkumo režimas. Žmogus viską vertina šališkai, savo grupės naudai. Čia kaip politikoje: mūsiškiai – žvalgai, užsieniečiai – šnipai arba mūsiškiai – narsūs kareiviai, užsieniečiai – bailūs samdiniai. Ir t.t.

Tačiau viskas neapsiriboja vien etikečių klijavimu. Šališkumas savo grupės naudai pasireiškia dar ir suvokiant informaciją.

Pavyzdys. Praėjusio šimtmečio viduryje Prinstono universiteto ir Dartmuto koledžo komandos lošė futbolą (amerikietišką). Minėtos rungtynės tapo pačiomis žiauriausiomis per visą komandų istoriją. Dar niekada varžovai nesielgė taip grubiai. Varžybų rezultatas – begalė traumų ir sužalojimų.

Įdomiausia atsitiko tada, kai psichologai Albertas Hastorfas ir Hedlis Kentrilas parodė rungtynių įrašą abiejų mokymo įstaigų studentams ir paprašė užfiksuoti kiekvieną taisyklių pažeidimą, nurodant pažeidėją.

Kaip manote, ar pavyko studentams objektyviai įvertinti video įrašą? Anaiptol!

Prinstono studentai buvo įsitikinę, kad taisykles pažeidinėjo iš esmės vien Dartmuto komandos nariai, o jeigu saviškiai ir padarė kažką neteisingai, tai buvo priversti taip elgtis, o bendrai paėmus – Prinstono žaidėjai – angelai su sparneliais. Dartmuto studentai manė lygiai taip pat, tik apie saviškius.

Ir, pagaliau, vyšnia ant torto. Maža to, kad studentai teisino savus, tai jie dar ir visiškai nematė, kai saviškiai pažeidinėjo taisykles. Pavyzdžiui, Prinstono studentai užfiksavo dvigubai daugiau priešininkų komandos pažeidimų, net jų užfiksavo patys priešininkai.

Trumpiau tariant, mes teisiname savus ir tiesiogine prasme nepastebime jų klaidų ir nusižengimų.

Dėl to ir gaunasi, kad moterys paprasčiausiai nemato, kur ir kaip moteriška lytis skaudina vyrus.

Dėl to ir gaunasi, kad vyrai nemato, kur ir kaip vyriška lytis skaudina moteris.

Rezultatas: kiekviena lytis absoliučiai nuoširdžiai laiko save nuskriausta. Juk tai jie – kiti ir kitos – pažeidinėja taisykles ir pasibjaurėtinai elgiasi! O mes ne tokie/ne tokios!

Sekantis lyčių karą provokuojantis faktorius – mes detaliai neanalizuojame gaunamos informacijos, o remiamės tuo, ką geriau prisimename, kas pirmiausia šauna į galvą. Jei per televizorių pranešė apie aviakatastrofą, mes tvirtai įsimename: lėktuvai – pavojingi.

Lyčių karo sferoje viskas be galo paprasta: moterys nuo ryto iki vakaro skaito ir klausosi kitų moterų pasakojimų apie nuoskaudas ir neteisybę iš išgamų vyrų pusės. Atvirkščių istorijų apie analogiškas moteris jos girdi nepalyginamai mažiau. Dėl visiškai suprantamos priežasties: vyrai paprasčiausiai rečiau tokias istorijas pasakoja, ypač moterims.

Analogiškai ir vyrų stovykloje – mes dažniau klausomės kitų vyrų pasakojimų apie bjaurybes moteris, o priešingų istorijų vyrai girdi žymiai mažiau.

Rezultatas: vidutinis statistinis vyras išgirdo, tarkime, 60 širdį draskančių istorijų apie moterų skriaudžiamus vyrus ir dvi – apie vyrų nuskriaustas moteris. Kokias išvadas pasidarys mūsų herojus? Kad moterys – tironės, trypiančios nelaimingus vyrus. Kokios istorijos jam prieinamos – lengvai, be pastangų ieškoti ir analizuoti – tokias ir išvadas jis pasidaro.

Moterų pasaulyje mechanizmas analogiškas.

Ir, pagaliau trečiasis lyčių karą kurstantis faktorius – stebėdami kieno nors veiksmus iš šalies, mes linkę ieškoti elgesio priežasčių žmogaus asmenybėje. O atsidūrę situacijos viduje, esame linkę ieškoti elgesio priežasčių išoriniuose faktoriuose.

Pavyzdžiui, jei kitas vairuotojas kažkaip neteisingai persirikiavo, mes jį iškoneveikiame ir esame įsitikinę, kad tokio elgesio priežastis yra ta, jog tasai vairuotojas – gyvulys iš prigimties.

Kai patys neteisingai persirikiuojame, mes suprantame, kad tai atsitiktinis nedėmesingumas – neišsimiegojau, užsižiopsojau, nepastebėjau, dėl to taip ir gavosi. Dar daugiau – sekantį kartą mes būtinai būsime dėmesingesni.

Lygiai toks pat efektas veikia santykiuose tarp vyrų ir moterų. Jei vyras kažką padarė negero, moteris galvoja, kad jis taip elgiasi būtent dėl to ir tik dėl to, kad jis yra vyras. Atsidūrusi analogiškoje situacijoje mūsų herojė teisins savo elgesį kokiomis nors situacinėmis priežastimis. Galioja tai ir vyrams. Jeigu jis susidurs su situacija, kai moteris, pavyzdžiui, kelia balsą, jis pasakys, kad, atseit, viskas aišku – isterikė. Kai pats pakels balsą – taip atsitiks vien dėl to, kad jo kalba būtų aiškesnė ir suprantamesnė.

Kaip susitaikyti? Išeitis pakankamai akivaizdi – įjunkite, pagaliau, smegenis.

Nelaikykite priešingos lyties atstovų ateiviais iš kitų planetų, laikykite juos savo grupės nariais. Tai susilpnins išankstinį nusistatymą savos grupės naudai.

Nepasikliaukite visu tuo, kas pirmiausiai šauna į galvą, ieškokite daugiau informacijos, rinkdami ją tolygiai, skirtinguose šaltiniuose, tame tarpe ir nemaloniuose. Kaip tik ten, greičiausiai, ir slypi informacija, kuri pakoreguos jūsų požiūrį į tai, kas vyksta.

Neapibendrinkite, žvelkite į konkretų žmogų ir nefantazuokite nebūtų jo asmeninių motyvų, priežasčių, paskatų. Pabandykite pažvelgti į situaciją jo akimis.

.