Daugelis ieško poros, tokiu būdu tikėdamiesi išspręsti savo problemas. Jie naiviai tiki, kad meilės santykiai išgydys juos nuo nuobodulio, liūdesio ir gyvenimo prasmės stokos.

Jie viliasi, kad partneris užpildys tuštumą jų gyvenime.

Kokia grubi klaida!

Kai renkamės sau porą, turėdami tokio pobūdžio lūkesčių, mes galiausiai imsime neapkęsti žmogaus, kuris nepateisino mūsų vilčių. Štai toks dėsningas ir neišvengiamas finalas mūsų laukia.

O paskui? Paskui puolame ieškoti kito partnerio, vėliau – dar vieno, penkto, dešimto… Arba nusprendžiame visą likusį gyvenimą praleisti vieni, skųsdamiesi visiems aplinkui ir sau patiems žiauriu likimu ir neteisingu pasauliu.

Norėdami šito išvengti, turėtume susitvarkyti pagaliau savo gyvenimą, išsiaiškinti savyje, nelaukdami, kad ateis kažkoks stebukladarys ir viską padarys už mus.

Taip pat rekomenduojama nesiekti suprasti kažkieno kito gyvenimo, o verčiau iškart susirasti žmogų, su kuriuo galėtumėte kurti bendrus projektus, puikiai leistumėte laiką, tobulėtumėte, užuot vengę susitvarkyti savo gyvenimą ir ieškoję vaistų nuo nuobodulio.

Idėja, kad meilė mus nuo kažko išgelbės, išspręs visas mūsų problemas ir suteiks mums laimės bei pasitikėjimo, mus viso labo įklampins į tuščias iliuzijas ir sunaikins tikrąją meilės galią.

Santykiai, kai į juos žiūrime realiai ir nepriskiriame jiems nebūtų idealių savybių, atveria mūsų akis į daugelį tikrovės aspektų. Ir nėra nieko nuostabesnio, kaip jausti savo transformaciją šalia mylimo žmogaus.

Užuot ieškojus santykiuose prieglobsčio ir išsigelbėjimo, vertėtų leisti sau pažadinti tą savo asmenybės dalį, kuri iki šiol snūduriavo ir kuriai neleidome pasireikšti: gebėjimą judėti į priekį, aiškiai suvokiant judėjimo kryptį, kitaip sakant – leisti sau keistis ir tobulėti.

Kad mylinčių žmonių sąjunga klestėtų, būtina į ją pažvelgti iš kitos perspektyvos: kaip į visą eilę galimybių plėsti savo sąmonę, atrasti nepažįstamas tiesas ir tapti asmenybe pilna to žodžio prasme.

Pavirtęs visaverčiu suaugusiu žmogumi, kuriam, kad išgyventų, nereikalingas kitas žmogus, kaip savotiškas „ramentas”, neabejotinai sutiksite kitą tokį pat žmogų, su kuriuo dalinsitės tuo, ką turite, o jis su jumis dalinsis tuo, ką turi jis.

Tiesą sakant, tai yra santykių poroje prasmė: tai ne išsigelbėjimas, o „susitikimas“. Arba, tiksliau pasakius – „susitikimai“.

• Su tavimi;
• Tavęs – su manimi;
• Manęs – su manimi;
• Tavęs – su tavimi;
• Mūsų abiejų – su pasauliu.

Mitas, kad jeigu du žmonės myli vienas kitą, jie turi laikytis tos pačios nuomonės, turi būti paneigtas kartą ir visiems laikams. Tai netiesa, mylėti kitą žmogų – nereiškia galvoti taip pat, kaip galvoja jis arba iškelti tą žmogų aukščiau savęs. Meilės esmė – abipusė pagarba. Svarbiausia meilėje – „mylėti atviromis akimis“.

Jeigu jums tai pavyks, nebebus taip sudėtinga surasti bendrą vardiklį, nes mes šiuo atveju jau pasiekėme patį svarbiausią susitarimą: aš priimu tave tokį, koks tu esi, tu priimi mane tokį, koks aš esu.

Šis abipusis vienas kito priėmimas išlaisvina mus iš pančių, suteikia laisvės pojūtį, leidžia duoti valią jausmams. Kai mūsų partnerio gyvenimo vertybės taps mums reikšmingos, galėsime pradėti gerbti jo gyvenimo būdą.

Kiekvienas žmogus – tai ištisas pasaulis, o mylėti – reiškia gebėti priimti kitą žmogų kartu su jo vertybių sistema, charakterio savybėmis, įpročiais, keistenybėmis… nesistengiant viso to pakeisti. O tai yra darbas. Sunkus darbas… Darbas, kuriame galite neturėti pagalbininkų, nes kito priėmimas prasideda nuo to, kad pirmiausiai turite priimti patys save.