Kodėl vaiko negalima barti už nusižengimus?

Kai suaugusieji supyksta, apgauna, pavydi, liūdi, galima drąsiai teigti, kad už visų šių jausmų slypi baimė. Kokia? Kai šie suaugusieji patys buvo vaikais, jie iš visų jėgų stengėsi atkreipti į save artimųjų dėmesį, pavyzdžiui, išdykaudami ar krėsdami eibes. Ir šis dėmesio poreikis visada atsako. Pavyzdžiui, tėvai apibardavo, ar bent jau „apdovanodavo“ ironišku ar paniekos kupinu žvilgsniu.

Jie barė vaiką (tikriausiai, vadovaudamiesi pačiais kilniausiais ketinimais) už blogus pažymius, peštynes (nesuprasdami, kad jomis vaikas prašo dėmesio) ir vaikas, sukandęs dantis, atsiprašydavo. Ir visas tas smerkimas, visa kritika, kurią žmonės girdėjo vaikystėje iš artimųjų, susiliejo jiems į vieną aiškų signalą: „Tu blogas“.

Rezultatas: jie užaugo su baime už kiekvieną klaidą susilaukti negatyvaus vertinimo. Jie nebijo paties klaidos fakto. Jie bijo pasmerkimo už klaidą. Šitas mechanizmas (vaiko klaida – jam reikšmingo suaugusiojo pasmerkimas – baimė būti nepriimtam) sukelia ištisą gamą pergyvenimų, iš kurių gimsta visos žmonių negatyvios emocijos: jie užsisklendžia, tampa pikti ir t.t.

Kaip gi nebarti vaiko, jeigu jis padarė kokį nors nusižengimą?

Svarbiausias dalykas žmonių bendravime – užuojauta. Reikia suprasti: jeigu vaikas elgiasi iššaukiančiai, pyksta, kažką sudaužo, keikiasi, reiškia, jis siunčia mums labai stiprų signalą: man trūksta jūsų dėmesio. Jeigu silpnesni signalai lieka be atsako, žmogus paprasčiausiai padidina garsą. Jis jums praneša: „Man taip nekomfortiška, kad elgiuosi štai taip!“

Ką gi daryti? Elgtis su vaiku reikia taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis. Pavyzdžiui, kai pasidaliname kokiomis nors nemaloniomis naujienomis su artimaisiais, mes nelaukiame iš jų pamokslų, bausmių ir patarimų. Mes laukiame tik vieno – supratimo ir užuojautos. Ir išreikšti šį jausmą ne taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Gatve bėga berniukas, nukrinta, pravirksta. Ką darome mes? Prieiname prie jo ir sakome: „Neverk, nusiramink, štai, pažiūrėk, paukščiukas skrenda“. Suaugusiojo žodyje „neverk“ vaikas girdi signalą: „jeigu man negalima verkti, nors labai norisi, reiškia, esu kažkoks neteisingas vaikas. Su manimi kažkas negerai“. Žodžiu „neverk“ suaugusieji panaikina vaiko teisę jausti. Tai ne užuojauta.

Bet kokiame dialoge su bet kokiu žmogumi, dideliu ar mažu, reikia orientuotis į jo dabartinius, šio momento pergyvenimus. Šioje situacijoje teisinga būtų sakyti: „Įsivaizduoju, kaip tau skauda“.

Reikia reaguoti ne į žmogaus poelgius, o į jausmus. Užjausti – nereiškia gailėtis. Užjausti – reiškia kartu pergyventi.

Kartu pergyventi galima dėl blogo pažymio (įsivaizduoju, kaip nusiminei) ir dėl gero pažymio (kaip aš dėl tavęs džiaugiuosi!).

Svarbu suprasti, kad užuojauta ir bendras pergyvenimas – baigtiniai dalykai. Po jų nededamas kablelis, neseka jokie pamokslai. Vaikas gavo blogą pažymį. Jūs jam sakote: „Žinau, kaip tai apmaudu, bet tu juk supranti, kad tokie pažymiai – nieko gero?“ Antroji sakinio dalis nenubraukia pirmosios.

Bet koks smerkimas, bet kokia kritika sukelia kritikuojamam žmogui protestą. Ir tas protestas absoliučiai destruktyvus. Jis nepadės jums išspręsti problemos, galbūt sukurs tik sprendimo regimybę, o vaikas palaipsniui užsidarys, užsisklęs ir jaus vis didesnį pyktį.

Ką gi daryti, kai kyla didžiulis noras pakritikuoti ar pasmerkti vaiką? Išeitis tik viena – uždrausti sau žvilgsniu, žodžiais ar dar kaip nors reikšti šią nesveiką reakciją. Žingsnis po žingsnio užuojauta ir supratimas sušildys vaiką ir išauklės jį žmogumi, sugebančiu adekvačiai reaguoti į kritiką, nebijančiu kitų žmonių smerkimo.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI