Yra mylimi ir nemylimi. Taškas.
Mylimiems žmonėms skambina kiekvieną dieną be priminimų, klausinėja apie sveikatą ir nuotaiką, dovanoja gėles kokia nors proga ar be jos, apkabina, kai sutinka, ir padovanoja šiltas pirštines, kai šaltomis dienomis nuolat pamirštate jas namuose.
Su nemylimaisiais kalbama dirbtinai, šaltai, atsainiai. Kiekvienas ne vietoje ištartas jūsų žodis sukelia susierzinimo audrą. Nemylimi žmonės prisimenami tada, kai apima nuobodulys, nėra ką veikti, kai jau senokai nebuvo sekso. Su nemylimais nereikia būti maloniems, kai nėra nuotaikos. Jiems nebūna švenčių ir priežasčių kuo nors juos pradžiuginti.
Koks jausmas apima, būnant su štai šiuo konkrečiu žmogumi? Ką jaučiate po susitikimo? Laimę ar tuštumą?
Netgi augalai miršta, kai jų niekas nemyli. Kai jie mėnesiais nelaistomi ir slepiami tamsioje kertėje. Jie neturi kito pasirinkimo, tik paprasčiausiai žūti. Beveik tas pats vyksta ir su žmonėmis.
Pasirinkite, kas jums labiau tinka – klestėjimą ir harmoniją ar tamsą ir nereikalingumą. Tačiau logika pati jums pakuždės, kad šalia savęs turėtumėte laikyti tik tuos, kurie jus myli. Išskirtinai. O visus kitus paiųskite niokoti kieno nors kito sodo. Mums būtina žydėti.
