Kartais atsikeli ryte ir prasideda…
Na štai, aš vėl nesusirinkau indų, daiktai išmėtyti po visą butą, aš ir čia viską ne taip padariau, ir štai ten viskas siaubinga.
Apsidairai aplinkui ir vis labiau niršti, vis labiau traukia kritikuoti.
O paskui pamatai kad tavo kritika jau ir vyrui nuotaiką sugadino, nors ryte viskas buvo puiku.
Kažkodėl labai lengva ir netgi malonu, gera kritikuoti kitus, ir tai natūralu, juk pirmiausia pastebime aplinkinių žmonių trūkumus.
Bet kodėl reikia būtinai į kiekvieną žmogų žiūrėti kritiškai? Ir jei tai nutinka nevalingai, reiškia, kiekvieną sekundę turime galimybę pažvelgti į žmogų kitu kampu. Galų gale, netgi posakis toks yra: „Kiekvienas vertina kitus pagal savo paties sugedimo laipsnį”.
-Aš negaliu kritikuoti savo vyro, nes jis yra mano veidrodis? Bijau, kad jei suvaržysiu save, galiausiai sprogsiu ar užsidirbsiu sau ligą! – pasakysi tikriausiai.
O gal imkime ir pabandykime pirmiausia pabrėžti ne trūkumus, o privalumus. Arba atlaidžiau pažvelgti į visa tai, kas anksčiau erzino.
Jei imsime vienas su kitu kalbėtis, papasakosime vienas kitam, kaip mes vienas kitą matome ir kodėl taip yra, tai palaipsniui tokie pokalbiai taps įpročiu, antra prigimtimi. Ir pamatysime, kaip pasaulis pasikeis į gerąją pusę.
