Viena iš temų, suteikiančių turtingą terpę savęs pažinimui, yra nuoskauda. Tarytum viskas čia aišku ir suprantama, daug apie tai skaityta, daug dirbta su savimi, ir vis tiek nepavyksta jos išvengti. Ima ir užgauna vis kas nors. Ir kartais net visai ne vaikiškai įsižeidžiame.

Ir tada reikėtų pažvelgti į viską šiek tiek iš kito kampo, nei esame įpratę. Taikydami sau metodą, kuriuo naudojasi psichologai savo darbe, galime sužinoti, kaip skamba mūsų tikroji pretenzija įžeidusiam asmeniui.

Pavyzdžiui, jis „manęs nevertina“, „su manimi nesiskaito“, „manęs neklauso, nepastebi, nepaiso“ ir taip toliau. Kiekvienam įsižeidimo atvejui galime surasti savo reikšmę.

O minėtame pavyzdyje nesunku pastebėti, kad nuoskauda labai aiškiai nurodo į konkretų poreikį. Pavyzdžiui, įsižeidę dėl to, kad „manęs negerbia“, galime suprasti, kad mums dabar labai reikia pagarbos.

Įsižeidę dėl to, kad esame nepakankamai mylimi (mylimi mažiau už kitą ar apskritai nemylimi), galime nustatyti, kaip smarkiai šiuo metu trokštame kito meilės.

Ir suvokti šį savo stipriausią poreikį šiuo metu yra labai nemalonu. Sunku pasijusti silpnam, pažeidžiamam, pavydžiam, priklausomam nuo kito ar ko nors, suprasti, kad dabar su manimi kažkas negerai, kad man reikia palaikymo, atramos, savo reikšmingumo ar gerumo patvirtinimo ir pan.

Ir tada, jeigu pavyksta suvokti tą savo poreikį, atsiranda galimybė tiesiogiai susitikti su savo jausmais, su savo skausmu. Tada mes galime tapti nuoširdūs, atviri ir paprašyti įžeidusio žmogaus elgtis su mumis atsargiau, nes mes dabar esame labai pažeidžiami. O kai pasijusime stipresni, mes galėsime išsiaiškinti tą situaciją ir padirbėti su ja. Ir visa tai mes galime padaryti, užuot kentėję nuoskaudą.

Tačiau įsižeisti – papūsti lūpas, nustatyti kaltininką ir pradėti sukti galvoje begalinius dialogus su juo ir keršto planų variantus – lengviau ir ne taip skausminga. Be to, ir saugiau Nereikia pačiam susidurti su savo pažeidžiamumu, nereikia jausti skausmo (nuoskaudos dūris būna trumpas), nereikia atsiverti susitikimui su kitu. Bet tada reikia suprasti, kad mes tampame auka.

Automatiškai veikiant visada pasirenkamas paprasčiausias ir lengviausias variantas. Bet mes bet kuriuo momentu galime sugrįžti prie sunkaus sprendimo, tačiau garbingo ir tikrai išvaduojančio.

Ir dar: viena mintis: puoselėjami lūkesčiai, kaip kitas turėtų „teisingai“ elgtis su mumis, nurodo apie mūsų nesugebėjimą visiškai priimti savęs: įsižeidimas dėl nepakankamos pagarbos padeda pastebėti savigarbos trūkumą, įsižeidimas dėl meilės stokos padeda įžvelgti meilės sau trūkumą, įsižeidimas dėl to, kad „manęs nevertina“, nurodo, jog patys nevertiname savęs.

Ir tai tampa puikia medžiaga tolesniems savęs tyrimams ir darbui su savimi.