Apie savo vertę. Moterims

Savo psichoterapeutės praktikoje, o ir kasdieniniame gyvenime labai retai sutinku išties pasitikinčias savimi moteris. Ne patenkintas savimi su išpūstu Ego ir visa savo išvaizda sakančias “Ei! Atkreipkite į mane dėmesį. Visos bobos kaip bobos, o aš – karalienė!” Šitas variantas kaip tik rodo žemą savivertę.

Kalbu apie moteris, kurios išties save vertina, gyvena pagal savo prigimtį, klausosi ir girdi savo širdį bei intuiciją, gerbia savo kūną. Galbūt teko sutikti ar turėjote laimės bendrauti su tokia dama.

Ji nesieks pritraukti visų aplinkinių dėmesio, nesieks, kad visi aplinkiniai ją pamiltų. Nesivels į beprasmišką konkurenciją su kitomis moterimis ir, juo labiau, su vyrais. Jei teks rinktis tarp žurnaluose spausdinamų patarimų ir savo vidinio balso, ji pasirinks antrą variantą. Atrodyti idealia, stengtis atitikti, siekti daugumos simpatijų, mėginti įsikabinti į vyrą ir jį išlaikyti – visa tai ne jai. Greta jos pajausite gilią pagarbą tiek jos, tiek savo paties asmenybei.

Žinote, mes dabar gyvename tokiame pasaulyje, kuriame moteriška prigimtis išprievartauta.

Nenoriu detaliai gilintis į šio reiškinio priežastis, tai atskira tema, tačiau faktas lieka faktu – dauguma moterų jaučiasi nejaukiai nuosavame kūne, nelaiko savęs tokia jau labai ir didele vertybe, ieško ir suranda daugybę trūkumų tiek išvaizdoje, tiek visose kitose sferose.

Prikurta daug koncepcijų ir teorijų, kokia turi būti ideali moteris, žmona, mama, draugė. Begalė straipsnių rekomenduoja ką reikėtų pataisyti, ką uždrausti sau daryti ir jausti, kad kiti, o ir tu pati galėtumėte įvertinti tavo moteriškumo laipsnį.

Ir štai kiekviena iš mūsų jau laksto su savotiška liniuote, kuria matuojame visas gyvenimo sferas, savas ir svetimas proporcijas, atitikimo normoms laipsnį, lygina save su kitomis ir su savo pačių fantazijomis apie tai, kokia aš turėčiau būti.

Mes pačios išduodame savo prigimtį.

Baisiausia, kad užuot bendradarbiavusios, užuot jautusios abipusę pagarbą kiekvienai iš mūsų, mes įsiveliame į nesibaigiančią konkurenciją ir šitaip stipriname visuotinę baimę.

Rezultatas – tapo madinga nebūti savimi, o būti į ką nors panašia.

Mes patys įkalame sau negyvybingus stereotipus.

Pavyzdžiui, kad senti – baisu. Sverti daugiau kaip 50-60-70 kilogramų – košmaras! Turi daug seksualinių partnerių – šliundra. Miegi viena – turbūt nesveika ir nelabai normali…

Sąrašą galima tęsti iki begalybės. Įbauginta, apnarpliota kompleksais ir savimi abejojanti moteris – labai patogi ir lengvai kontroliuojama.

Atkreipkite dėmesį, kaip dauguma damų stengiasi “užsitarnauti” meilę. Ir ne tik partnerio, bet ir aplinkinių. Daugelis gyvena įsitikinusios, kad “su manimi kažkas ne taip”. Patikėti, kad esu jau pakankamai gera ir verta meilės būdama tokia, kokia esu šiuo momentu – be galo sunkus uždavinys. Kiekvienos iš mūsų galvoje, žinoma, esama minčių, kad save reikėtų mylėti, tada ir kiti pamils. Įdomiausia, kad stimulu save pamilti tampa ne noras būti savimi, o būtent kitų meilė.

Tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai supranti, jog daugiau negali kęsti prievartos prieš save. Negali be pabaigos savęs tobulinti ir grūsti į svetimus standartus, iš šalies primestus idealus, tegu juos primeta ir itin reikšmingi tau žmonės. Tu nuoširdžiai ir nebegrįžtamai įsitikini, kad visa tai neveikia ir neteikia tau jokios laimės.

Pradedi jausti didžiulį troškimą būti savimi. Kad ir kiek tau tai bekainuotų, nusprendi susigrąžinti prarastą ryšį su savo vidine prigimtimi, intuicija, kūnu.

Supranti, kad tavo laimė – tik tavo pačios rankose, kad pats artimiausias ir svarbiausias žmogus pasaulyje – tu pati. Ir teisėja, ir baudėja, ir rūpestinga mama viename asmenyje.

Ir priimi natūralų sprendimą – liautis be pabaigos ieškoti trūkumų, kritikuoti save, lyginti su kitomis ir kęsti tai, kas teikia skausmą ir verčia abejoti savo verte. Tu tampi nepatogi kitiems, neidealia.

Bet jeigu to reikalauja prigimtis – tau nebelieka abejonių, kad elgiesi galbūt kažkaip ne taip. Ir tada tavo aplinka keičiasi. Tave arba priima tokią, kokia esi, arba žmonės, nepasiruošę regėti tave tikrąją, pasitraukia iš tavo gyvenimo.

Tame labai daug laisvės ir tiesos. Atsilaisvina erdvė ne visiems, o tik tiems, kurie artimi tau savo dvasia, pažiūromis, vertybėmis. Tokioje erdvėje nereikia stengtis patikti. Išlikdama savimi, jauti vienybę su pasauliu per tai, jog tave priima kiti žmonės.

Ir kitų žmonių atžvilgiu prasideda stebėtinos metamorfozės. Leisdama sau pačiai būti netobula, tu leidi tą patį ir tiems, kurie greta. Nereikalaudama, nesmerkdama, be lūkesčių.

Kiekviena iš mūsų eina savu keliu. Kažkurios kelias ilgas ir painus, kažkurios – tiesus ir aiškus.

Nėra blogų kelių, juk mes pačios juos sau pasirenkame. Tačiau bent kartelį pajautusi savo pačios skonį, savo vertę, nepririštą prie pasiekimų, paragavusi gilios pagarbos savo moteriškai prigimčiai, tu jau nebegalėsi pamiršti tos būsenos. Jei ji pasibaigs, tu ilgėsies ir trokši sugrįžti atgal.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *