Ar sugebėsite būti greta tikro vyro? Šiek tiek prablaivantis tekstas

Štai jūs verkšlenate, kad nebėra tikrų vyrų. Bet ar mokėsite būti greta vyriškio, apie kurį svajojate? Turinčio tvirtus pečius. Juk tikras rūstus herojus, ne moterų numylėtinis, ne „mačo”, o būtent realus herojus – tai amžinai užimtas vyrukas, nesugebantis ilgiau nei kelias minutes klausytis jūsų ašaringų aimanavimų ir išpažinčių. Ir jeigu savo poroje sugalvosite pasikėsinti į lyderystę, kuo jūs paprastai ir užsiimate didžiumą laiko, tai tas vyrukas labai greitai pakeis jus į sukalbamesnę.

Pagrindinis klausimas čia tik vienas – kaip ilgai sugebėsite apsimetinėti, kad galėtumėte jį išdresiruoti pagal savo poreikius. Paprastai apsimetinėjimui nepakanka kantrybės ir sąjunga su herojumi patiria krachą. Tačiau gaila man tų moterų visai dėl kitos priežasties. Gaila dėl to, kad jau seniai moterys atsisakė galimybės patirti tikrąjį ir nuoširdų pasitenkinimą iš sąjungos su stipriu vyru.

Tos iš mūsų, kurios pasirinko gyventi su alkoholikais, nevykėliais ar kvailiais, būna jau iš anksto įsitikinusios savo galia ir vyriškio negalia, o toliau paprasčiausiai ieško patvirtinimų šitam savo įsitikinimui. Jei pakapstysime giliau, tikriausiai paaiškės, kad netikėjimas vyru toje giminėje persiduoda moterims iš kartos į kartą. Nelaimingos sąjungos, kaip taisyklė – tai ištisa moterų dinastija ir visos tos dukros, mamos, senelės, prosenelės jau ne vieną dešimtmetį vadina savo šeimų vyrus pusgalviais, išgamomis ir dar gražiau. Net pats žodis „vyras” jų lūpose skamba kaip kažko šlykštaus, apgailėtino apibūdinimas.

Tose retose laimingose šeimose, kuriose išliko natūrali hierarchija, visi santykiai laikosi būtent ant moters pasitikėjimo savo vyru ir pagarbos jam pamatų.

Tos iš mūsų, kurios sudaro sąjungas su stipriais vyrais, manydamos, kad sugebės juos pakeisti, sugniuždyti, sulaužyti, išdresiruoti – maža to, kad apskritai kvailės, tai dar ir kvailės, kurios atėmė iš savęs malonumą sekti gyvenimo keliu paskui stiprų vyrą. Įsivaizduoju, kokie riksmai dabar pasigirs iš kai kurių skaitytojų pusės. Kad aš paskui jį sekčiau??? Aha, įsibėgėjau!!!

Ir vis dėlto. Sugebėjimą sekti ir būti priklausoma moteriai „instaliavo” gamta. Moteris, besilaukianti kūdikio, yra bejėgė ir jeigu ji tuo laikotarpiu užsiims nemoteriškais užsiėmimais ir kovos už savo teises, viskas gali baigtis elementariausiu persileidimu. Gamta nenumatė kovos už savo teises kaip bazinio moteriško elgesio varianto. O tai, kad moterys yra išties labai stiprios, sumanios, talentingos – čia viso labo papildomas gamtos apsidraudimas, savotiški saugos diržai ekstremaliems atvejams.

Šiandien mes nebepripažįstame vyrų teisės būti lyderiais, netgi neduodame jiems teisės spręsti, kaip ir kas klostysis mūsų poroje. Mes atėmėme iš jų netgi pasirinkimo laisvę. Bet kokio pasirinkimo. Viskas bus kaip aš pasakiau! Ir sena bobutė su savo jau suskilusia gelda, ir jauna mergaitė – visos mes pačios renkamės, pačios norime, trokštame, nurodinėjame pirštu, ko būtent norisi ir griežtai žvelgiame – neduok Dieve neduosi!

O štai kaip atrodo mūsų laikmečio antiherojė: moteris, priimanti partnerio sprendimą, sugebanti prisiderinti, netgi iškart iki galo to sprendimo nesupratusi. Vos ne musulmoniškas modelis? Niekas čia nesiruošia kalbėti apie haremą. Tiesiog pabandykite prisiminti, ar bent kartelį po savo vestuvių esate pažvelgusi į vyrą iš apačios į viršų, ar bent kartą nuleidote akis, nutilusi iš baimės, kad padarėte kažką negerai? O gal puolate į ataką ir rėkiate, galbūt tik mintyse: kaip tu drįsti šitaip su manimi elgtis? Ar teikia jums malonumą nesibaigiantis, pasiaukojantis vyro įgeidžių tenkinimas? Ar nesinorėtų paprasčiausiai atsipalaiduoti ir priimti viską taip, kaip jis pasiūlė? Bent vieną dieną taip daryti?

Aš pati tokia buvau. Nė velnio nebijojau savo vyro. Baisiai didžiavausi, kad bet kuriuo paros metu galiu jam paskambinti, įsibrukti su juo į vakarėlį ar jo draugų susitikimą. Namuose viskas buvo daroma mano nuožiūra. Rezultatas: vyriška nuomonė mūsų šeimoje pavirto fikcija, fantomu, aš baisiai nusivyliau, vyras – pavargo ir mudu išsiskyrėme. Nepasiduosiu, nepaklusiu! – tvirtinau sau tuomet. Tačiau kartu su totalia gyvenimo kontrole gavau dar ir totalią atsakomybę. Tokią atsakomybę už visas aršiai kontroliuojamo gyvenimo sritis, kad staugti norėjosi.

Ar norite, kad vyras prisiimtų atsakomybę?

Tada grąžinkite jam pagaliau valdžią. O jeigu partneris pakankamai stiprus, ir pats pasiėmė valdžią šeimoje kartu su atsakomybe už jus – liaukitės kudakuoti ir visą laiką stengtis pati ištarti paskutinį, galutinį, lemiamą žodį ginčuose.

Ir dar svarbus dalykas. Ar jums neatrodo, kad jeigu moteris nuo vaikystės žinos, kad būtent vyras, o ne ji yra atsakingas už ją ir jų vaikus bei jų gyvenimus, kad ji pati atsakinga tik už tai, kad jam būtų komfortiška rūpintis šeima – ar jums neatrodo, kad tokioje situacijoje labai staigiai sumažės santuokų su įvairiais nevykėliais skaičius?

Ir atskiras specialus prašymas berniukų mamoms. Liaukitės luošinti vaikus, daryti iš jų fizinius ir psichologinius invalidus. Peršertų devynmečių berniukų mamos, kurios pačios neša į mokyklą jų kuprines, pačios atidarinėja jiems duris, gniuždo juose bet kokias vyriškumo apraiškas – sustokite. Nes paskui pačios neturėsite kam atiduoti į žmonas savo dukterų.

.



Naujienos iš interneto

2 thoughts on “Ar sugebėsite būti greta tikro vyro? Šiek tiek prablaivantis tekstas”

  1. Visiskai sutinku su autore, tik itariu ,kad tai ne autores gyvenimo pamoka, o atitinkamas saltinis informacijos kuri pats bandau isisavint, betkokiu atveju dziugu ,kad autore bando svesti zmones, nes mes manom, kad viska suprantas, deje tai tik iliuzija:)

  2. stai pasakyta Tiesa.kad tos visos moterys, kurioms nuo pat vaikystes buvo brukama , kad visi vyrai kiaules, pagalvotu: o kodel jie kiaules? gal todel , kad moterys pacios ir padare kiaulemis? apie tai ir sitas straipsnis.lenkiuosi autorei

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *