Vyras išeina tik dėl vienos priežasties

Giluminė vyro išėjimo priežastis visada viena, ir tai anaiptol ne moters bėda. Tokia vyriška psichologija. Jeigu norite dirbtinai padaryti taip, kad vyras be jūsų negalėtų gyventi – tereikia šiek tiek palaukti. Jis būtinai išsisuks iš šios situacijos, kad vėl atgautų asmenybės vientisumą ir laisvę savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą.

Nesuveiks jokie vyro sulaikymo triukai: nei pavydas, nei pinigai, nei nėštumas, nei grasinimai nusižudyti. Neturi reikšmės nei jūsų figūra, nei svoris, nei ūgis. Visiškai nesvarbu, kaip ir kuo rengiatės, ką darote su kosmetika ir plaukais.

Jeigu vyras priėmė sprendimą išeiti – jis išeis. Tai vyriška psichologija. Geriausiu atveju dar šiek tiek palauks.

Kad ir kaip jums būtų skaudu, turime ir gerą naujieną: konkrečiai jūs čia niekuo dėta. Vyras išeina ne dėl to, kad kažką padarėte, kažko nepadarėte ar padarėte negerai. Visi tokio pobūdžio samprotavimai – lėkšti, primityvūs. O tikroji priežastis slypi dvasiniame lygmenyje. Ir jokie žemesnių lygmenų manevrai dvasinio lygmens neįtakoja.

Negalima būtų teigti, kad jūs apskritai niekuo dėta. Jeigu atrodė, jog viskas buvo gerai, reiškia, pražiopsojote kažką, kas buvo nelabai gerai. Ir tas dalykas buvo sėkmingai ignoruojamas, kol vyras galiausiai surado problemos sprendimą – išeiti.

Giluminė išėjimo priežastis praktiškai visada būna tik viena – vyras negavo iš jūsų kažko, kas jam labai svarbu. Tačiau tas svarbus dalykas greičiausiai egzistuoja už jūsų galimybių ribos.

Mums visoms atrodo, kad jeigu žinotume, ko reikia, padarytume viską savo mylimųjų labui. Tačiau neskubėkite savęs kaltinti. Net jeigu vyras detaliai jums viską papasakotų, jūs vis tiek negalėtumėte jam to duoti.

Spręskite pati: jeigu vyras norėtų jus matyti ramia, paklusnia namų šeimininke, kepančia pyragus, o jūs – aktyvi, veikli asmenybė, nenuorama, amžinai trokštanti nuotykių ir pakęsti negalinti virtuvės, tai neliktų nė vieno šanso „viską dėl mylimojo padaryti”. Arba atvirkščiai. Ir tokių neatitikimų gali būti labai daug. Nors dažniausiai pakanka ir vieno.

Paklausite, ką daryti? Kaip tai ką? Kentėti, verkti ir suvokti, kad atgal kelio nebėra. Ir pradėkite po truputėlį galvoti apie tai, kad visos tos skaudžios pamokos įveiktos ir laikas pagaliau pereiti į sekančią, aukštesnę klasę. O ten – naujos perspektyvos galimybės.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *