Kai priimame sprendimą kažką nuveikti su kitu žmogumi – ką nors svarbaus, pavyzdžiui, užsiimti seksu, ar ką nors mažiau svarbaus, pavyzdžiui, pasivaikščioti po parką, būtina suvokti, kad tai yra savanoriškas sprendimas, sumanytas kaip būsimi bendri veiksmai su kitu žmogumi, tačiau ne „vardan jo“, o „kartu su juo”.
Labai svarbu aiškiai suvokti, kad mūsų santykis su pasauliu, su aplinkiniais, su artimaisiais iš tikrųjų pagrįstas veiksmais „kartu su“ jais, o ne „vardan” jų..
Ir kad šis sprendimas yra savarankiškas ir priklauso nuo mūsų laisvo pasirinkimo.
Kad aš nieko nedarau vardan kito ir todėl jis man nieko neskolingas.
Kad jis nieko nedaro vardan manęs ir todėl aš jam nieko neskolingas.
Kad mes paprasčiausiai užsiimame tam tikrais reikalais dviese, drauge, kartu. Ir džiaugiamės tuo.
Tokiu atveju mes netapsime nuo to žmogaus priklausomi ir nemėginsime sukelti priklausomybės nuo mūsų tam žmogui.
Mes neprarasime savo orumo, mėgindami priversti jį bijoti.
Atsisakysime poreikio priversti jį mūsų nekęsti.
Mes atmesime aukos poziciją, kad nebekeltume jam gailesčio jausmo.
Mes nesistengsime tapti jam nepakeičiamais.
Mes paprasčiausiai pasitenkinsime šio žmogaus meile. Arba priimsime jo nemeilę.
Kad ir kaip ten viskas susiklostytų, jeigu jis mūsų nemyli, tegu nepergyvena dėl mūsų. Visada atsiras tas, kuris mus pamils.
