Pedagogai

Pedagogai

Kai į mano tinklapį užsuka kai kurie pedagogai ir pradeda komentuoti, man darosi baisu dėl šiuolaikinių vaikų. Šitiek šablonų, stereotipų ir nepagrįstų reikalavimų vaikams! Vaikų skirstymas į normalius ir nenormalius, gerus ir blogus. Šitiek sunkiai tramdomos neapykantos šeimoms, motinoms, kurios myli savo vaikus ir netgi vaikams iš pasiturinčių šeimų. Ir toks didelis troškimas visada būti teisiems, visiems įrodinėti ir pamokslauti, net kai niekas neprašo. Kardu mojuoti, visus ant menčių paguldyti. Skelbti kitiems žmonėms diagnozes, nuo kurių paskui norisi po dušu pastovėti… Pedagogai…

Pamenu tikrą pedagogą Š. A. Kažkaip nesigauna įsivaizduoti, kad jis komentaruose kam nors aiškintų, kaip reikia auklėti vaikus. Ar kad išrautų vaikus iš šeimos, kad jie į realų pasaulį pasinertų, nes sėdi ten savo šiltnamiuose… Ar kad jis iš vaikų imtųsi daryti „normalius žmones“. Ar kad stengtųsi taip subtiliai apdergti žmogų, kad iš šalies tai atrodytų visiškai padoriai. Negaliu įsivaizduoti netgi to, kad jis pavadintų vaiką blogu ar nevykėliu. O štai įprastų pedagogų net įsivaizduoti nereikia. Atsidaryk tinklapį ir skaityk komentarus.

Kad taip pasaulyje būtų daugiau mokytojų iš didžiosios raidės! O ne nelaimingų vienišų moterų, dirbančių už centus ir apleidusių savus vaikus, kad artų kaip arkliai vardan kažkokios abstrakčios šviesios ateities. Laimingų, sėkmingų, kurios turi kuo pasidalinti su mokiniais, nuoširdžiai norinčių tai daryti. Ir aš tikiu, kad viskas pasikeis. Tokių šviesių žmonių yra, tiesiog jų kol kas ne dauguma, ir universitetuose šito studentų nemoko, ir į pačius universitetus retokai stojama iš pašaukimo, deja.

Vaikus mokyti turi tik laimingi, save realizavę žmonės. Kitų prie vaikų prileisti negalima. Jokiais būdais.

Tai tas pats, kas įleisti dramblį į krištolo indų parduotuvę. Arba arklį į gėlių lysvę. Viską ištryps, išdaužys ir paliks suniokotą, nusiaubtą, apdergtą. Netgi suaugusiam žmogui sunku susitvarkyti, kai su tavimi šitaip elgiamasi, sunku visa tai suvirškinti, o ką tai reiškia vaikams? Ypač, kai tu nieko negali padaryti, neturi kur pasislėpti, negali pasiskųsti tokiais „drambliais“, nuo kurių esi dar ir priklausomas.

Kuo mažiau laimės žmogaus viduje ir meilės, tuo daugiau bėdos pridarys, bendraudamas su vaikais. Ir jeigu jo nuosavas vaikas šiuo atveju atidirba giminės scenarijus, nuo kurių jis neturi kur dėtis, tai už kitus vaikus sprendimus turi priimti jų tėvai. Turi ginti savo mažuosius nuo tokių „pedagogių“, kurios laiko save pačiomis protingiausiomis, o realybėje – jei būtų išties protingos, tai būtų ir laimingos, ir sėkmingos ir tikriausiai ne viena be vyro vaikus augintų.

Mano chemijos mokytoja buvo absoliuti isterikė. Ji spiegė ir žviegė ultragarsu, berniukus vadino bukagalviais debilais, kai jie neteisingai išspręsdavo uždavinius. Buvo pradinių klasių mokytoja, kuri daužė vaikų galvas į klasės lentą. Buvo tokių, kurios išrikiuodavo gavusius dvejetą viešam sugėdinimui ir pasmerkimui. Buvo tokių, kurios vadino vaikus būsimais kiemsargiais ir šlavėjomis, vienai mergaitei, pamenu, labai ilgai ir atkakliai pranašavo prostitutės karjerą. O juk mokiausi geroje mokykloje. Vienoje iš geriausių mieste. Man kliūdavo retokai, tačiau netgi žiūrėdama į tai, jaučiausi pažeminta. Buvo gerų mokytojų. Labai nedaug, bet buvo. Buvo laimingų ištekėjusių moterų, kurios be jokio sąžinės graužimo išeidavo į motinystės atostogas rūpintis savais vaikais ir negrįždavo nei po metų, nei po trejų.

Vaikai sugeria viską kaip kempinės, ypač tai, kaip su jais elgiamasi, kaip į juos žiūrima. Ir jeigu valdžią turintis suaugęs panorės, jis gali labai lengvai sugriauti vaiko savivertę. Absoliučiai.

Skaudu matyti, kaip daug kas tuo naudojasi, atsižaisdami su vaikais už savo pačių vaikiškas traumas. Su svetimais vaikais! Kas, po velnių, vyksta?!

Laukiesi vaiko, nešioji ant rankų, maitini krūtine, apgaubi meile ir viskas tik tam, kad paskui kažkokia vieniša ir nelaiminga boba su liguistu Dievo kompleksu, išlietų ant jo visą savo tulžį?

Mes, tėvai, ne tik galime rinktis, kas mokys mūsų vaikus. Mes privalome tai daryti. Tai mūsų pareiga. Pradedant savimi ir savo auklėjimo metodais.

Pedagogas – ne tas, kuris baigė pedagoginį universitetą, šito nepakanka. Tikras Mokytojas – tai ypatinga dvasios būsena, kuri šiandien, deja, labai reta. Ieškokite savo vaikams tikrų Mokytojų ir ginkite nuo tų, kurie neverti šio vardo. Jūs turite tam teisę.

Šaltinis