Ar ne per daug stengiatės apsaugoti vaikus?

Palyginkite dabartinių vaikų auklėjimo sąlygas su tomis, kuriose užaugome mes. Pamirškite juokelius apie viduramžius – dauguma mūsų užaugome civilizuotoje eroje su naujomis edukacinėmis taisyklėmis, vakcinacijomis ir TV.

Vis dėlto mūsų vaikai daugiau apsaugoti – jų žaidimų aikštelės padengtos kamšalu, ne betonu, rašo parenting.com. Praėjo tos dienos, kai moksleiviai dūko kaimynystėje be mobiliųjų telefonų ir budrios tėvų priežiūros. Ar ilgiuosi tų dienų? Žinoma, ne – noriu žinoti, kur yra mano vaikai, su kuo, ir noriu įsitikinti, kad jie nežaidžia kamuoliu gatvėje, kaip kad darydavau aš. Esu pediatrė.

Nejaučiu jokios nostalgijos toms žaidimų aikštelėms, kuriose vaikai užsidirbdavo rimtas galvos traumas, ar žaidimams kamuoliu, kurie laikinai būdavo sustabdomi dėl eismo. Nė sekundės nesiilgiu senų gerų dienų be automobilio vaiko sėdynių, dviračių šalmų ar specialios apsaugos nuo vaikų ant vaistų buteliukų. Kita vertus, vis tiek manau, kad kartais mūsų noras apsaugoti vaikus peržengia sveiko proto ribas.

Taigi kaip suprasti, kad nuėjome per toli, ir kokios gali būti grėsmės? Tai daugumos tėvų troškimas jausti visišką kontrolę tam, kas nutiks jų vaikui. Tokie tėvai baiminasi visko, kas tik gali nutikti jų vaikui, pradedant nuo negražaus žodžio, išgirsto per TV, ir baigiant įtartinu dirbtiniu saldikliu saldainyje.

Sakytum, jie tiki, kad visi metai kruopštaus rūpinimosi ir globos gali nusibraukti tą vieną minutę. Visos valandos žiūrint su vaiku atidžiai parinktus filmus, kuriuose propaguojamos geros vertybės, kūrybinis mąstymas ir protinis tobulėjimas – visa tai dingsta, nes filme atsiranda netikėta nepadori scena; visi metai sveikos mitybos prapuola dėl vieno ryškiaspalvio ledinuko.

Bet jei jums tikrai pavyks išauginti vaiką tyrą ir nepažeistą, susidursite su daug didesne rizika: tai bus vaikas, kuris išaugo nežinodamas, kaip vystytis, kaip susidoroti su problemomis, kaip atskirti gera nuo blogo.

Kiti tėvai tam tikrais momentais atpažįsta save. Mintis, kad vaiko nepakvietė į vakarėlį ar nepasirinko į futbolo komandą paliečia kažką giliai viduje – prisiminimą, baimę – ir tiesiog negalite pakęsti tos minties. Mokykloje pareikalausite pasiaiškinimo. Reikalausite, kad kiti vaikai atsiprašytų dėl neva blogo elgesio su jūsiškiu. Iš savęs padarysite visišką kvailį ir padarysite viską, ką tik manote esant reikalinga savo vaikui.

Problema, žinoma, ta, kad jūsų vaikas persiims jūsų nerimu, ir vietoje to, kad žvelgtų į sėdėjimą ant atsarginių suolelio su menku nusivylimu, jis bus rimtai susirūpinęs, kad esate tokie nusivylę ir prislėgti. Ir ši problema tęsis vidurinėje mokykloje. Žinoma, liūdna, jei tavęs nepakvietė į išleistuvių vakarėlį, bet dar blogiau žinoti, kad motina, kuriai per išleistuves pasidarė bloga ir ji visą laiką praleido mergaičių tualete, ištisus metus fantazavo, kaip puikiai jos dukra atrodys tą dieną.

Taip pat liūdna, jei neįstojai į specialybę, kurią pasirinkai pirmąja, bet dar liūdniau, kai matai tėvų reakciją. Svarbiausia – priimti riziką, susitaikyti su ja. O dauguma tėvų, siekdami visiškos kontrolės, negali net pakęsti minties apie pralaimėjimą.

Kaip pediatrė neretai stebiu tėvus, susirūpinusius dėl menko šalutinio poveikio skiepijant vaikus (bet jie kažkodėl nesugeba suvokti, kad ligos atveju pasekmės daug liūdnesnės). Baisu suvokti, kad esi tėvas, kad turi kur kas daugiau atsakomybės nei kada nors anksčiau, kad turi dovanoti daug daugiau meilės ir rūpesčio. Kartais atrodo, kad tai įpareigojimas būti geriausiam ir dovanoti savo vaikui saugiausią gyvenimą.

Ir štai čia susiduriame su paradoksu: jei per daug saugome vaikus, galiausiai pasmerkiame juos kitoms rizikos. Paliekame juos be įgūdžių, be patirties, be mažų ir didelių gyvenimo pamokų, be kurių jie niekad nesusidoros su didesniais suaugusiųjų gyvenimo iššūkiais. Reikia suprasti, kad ne visi jus mėgs, kad ne visi norės jūsų draugijos. Reikia negi suprasti, kad ne visuomet gali visas sporto šakas išmanyti vienodai tobulai.

Žinoma, visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo gyvenimo blogybių, be abejo, vaikams nereikia rodyti to, kas gali juos nuliūdinti. Bet augdami jie turi išmokti susitaikyti ir su tais dalykais, kurių geriau būtų nežinoti, ir su tuo, kas liūdina ar baugina. Ir vienintelis būdas tai išmokti – susidurti su tuo, bet justi tėvų pagalbą tiek nugalint baimę, tiek liūdesį.

Savo vaikams turime teikti meilę ir apsaugą. Taip pat turime dovanoti išminties. Ne mūsų darbas apsaugoti juos taip, kad jie išaugtų visiškai nepažinodami nusivylimo, skausmo, baimės ar nerimo. Jūsų darbas – įsikišti, kai tai būtina, bet tokiu būdu, kuris būtų protingas ir tinkamas vaiko amžiui.

Ir galiausiai jūsų darbas – padėti jiems išmokti pamokas, netgi skaudžiausias, kurios suteiks jiems įgūdžių, išmokys apsiginti, dovanos žinių ir humoro jausmą, padedantį gyventi rizikingame pasaulyje. Imunizacija yra gera metafora: keli adatos dūriai – dvasiniai, emociniai ar net fiziniai – padeda įgyti imunitetą ir susikurti apsaugą, kad vėliau, susidūrus su didesnėmis problemomis, vaikai lengvai rastų sprendimą.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *