Kuo labiau bijote būti paliktas, tuo greičiau jus paliks. Tai – dėsnis.
Nes tas, kuris bijo, pradeda nesąmoningai transliuoti savo baimę tam, kurį myli. O svarbiausia, stengiasi įsikibti, nepaleisti. Kartais pačiam sau nepastebimai, neakivaizdžiai, tačiau kitas žmogus puikiai jaučia, kaip jį pradeda pančioti, ir instinktyviai atsitraukia. Būtent tokiu atstumu, kiek siekia tie pančiai. Siekiantis supančioti vėl ima artintis, juk jį baugina baimė prarasti. O tas, kurį siekia supančioti, traukiasi dar toliau ir ryžtingiau…
O juk viskas labai paprasta. Kokia apskritai prasmė bijoti, kad mus paliks?
Štai, pabandykite netgi juokais pririšti žmogų prie virvės. Po kurio laiko jis pajaus diskomfortą ir pasiūlys jums nutraukti šį kvailą žaidimą. Jam kils noras nutraukti virvę arba ją atrišti.
Nutraukti arba atrišti – štai ko labiausiai norisi tam, į kurį įsikimba pavyduoliai. Net jeigu jis slepia savo jausmus ir apsimeta, kad viskas gerai. Virvė pradeda jį slėgti. O tas, kuris jį surišo – pradės erzinti….
Tas, kuris bijo, kad jį paliks, pats nepastebi, kaip nuolat transliuoja vieną ir tą patį klausimą: „Tu manęs nepaliksi?” ir reikalauja garantijų. Net jeigu kalba visai kitais žodžiais, jis vis tiek apie tai kalba ir timpčioja virvutę. Vis primena žmogui, kad tasai yra pririštas. Tegu ir sąlygiškai.
Ir šis nuolatinis priminimas prieštarauja mūsų laisvės instinktui. Bet kuri sveika ir adekvati būtybė instinktyviai priešinasi bandymams apriboti jos laisvę. Laisvės atėmimas ir suvaržymas – tai bausmė. Taip supranta šį dalyką mūsų smegenys.
Greičiausiai nutrūksta tie santykiai, kuriuose vienas asmuo bijo būti paliktas, net jeigu tam nėra jokios priežasties: jis pats susikuria, susigalvoja, susifantazuoja tas priežastis. Kartais visiškai nesąmoningai, tačiau susikuria. Ir pernelyg dažnai tikrina jį su mylimu žmogumi siejančią giją, trūkčioja ją.
Pernelyg dažnai žvilgčioja į akis, pernelyg atidžiai stebi veido išraišką, neramiai seka menkiausius elgesio pokyčius. Ir nuolat deda pastangas, kad sustiprintų santykius. Vis stiprina ir stiprina tą savo virvutę, nuolat tikrina ją, stengiasi dar stipriau suveržti kilpą… Jis tik tuo ir užsiima, kad stiprina santykius ir tikrina jų tvirtumą. Ir taip elgdamasis, jis beviltiškai viską gadina…
Žmogus negali patikėti, kad kitas jo nepaliks, nepradings. Galbūt jam tai jau buvo nutikę kažkada anksčiau, galbūt jis iš prigimties toks neramus žmogus – priežasčių labai daug. Tačiau būtent ši praradimo baimė veda prie neišvengiamo kracho.
Kitas žmogus su mumis būna tik savo gera valia, jei kalba eina apie meilę. Niekas kitas, išskyrus meilę, jo nelaiko. Tik jo jausmai mums. Jo meilė. Tačiau laisvės instinktas prieštarauja meilei. Laikyti surišus ir kontroliuoti – tai prievarta, smurtas, nesvarbu, kokia jo forma ar laipsnis. Ir meilė praeina, o žmogus išeina. Galbūt jis išeis į dar blogesnę vietą. Arba pas blogesnį partnerį. Tačiau jis išeina, kadangi taip veikia laisvės instinktas.
Nėra prasmės bijoti būti paliktam. Atvirkščiai – ši baimė sunaikina netgi pačius stipriausius santykius, stipriausią meilę. Santykių stiprybė slypi geroje valioje, asmeniniame troškime būti su tuo, kurį myli. O nelaisvėje meilė miršta.
