„Mylėk mane, kaip aš tave” – tai begalės eilėraščių, pjesių, dainų, knygų ir tikriausiai dar daugelio kitų kūrinių pavadinimas. Ši frazė daugeliui moterų įkūnija idealius santykius.

Tačiau šio straipsnio pavadinimas nėra širdį draskančių meilės istorijų tęsinys, o greičiau raginimas suprasti, į kokius spąstus galite pakliūti, svajodamos sutikti vyrą, kuris mylės taip, kaip jūs jį mylite.

Būtent tokį saldų paveikslą savo galvoje piešia daugybė moterų. Kas čia gali būti blogo? Nieko blogo nebus, jei tasai paveikslas kabės ant sienos. O štai realiame gyvenime turėti tokio pobūdžio ilgalaikius santykius praktiškai neįmanoma, o ir kam to reikia?

Kodėl? Todėl, kad noras, kad mus mylėtų taip, kaip mylime mes – tai savotiški santykių spąstai. Iš esmės tai matrica, modelis, į kurį būtina sudėti meilę, visas jos apraiškas ir jausmus iki menkiausių smulkmenų. Be to, visa tai reikia nuolat susitikrinti su etaloniniu modeliu.

Santykių spąstai

Psichologai turi tokį klausimą: „Kaip jūs sužinosite, kad pasiekėte, ko norite?”. Ką galima būtų atsakyti į šį klausimą, jeigu tikitės, kad žmogus turėtų jus mylėti būtent taip, kaip jūs jį mylite? Kokiais kriterijais remdamiesi tai įvertinsite? O kaip dėl nesutapimų? Gali kilti daugybė klausimų.

Pabandykime atsakyti į kelis iš jų:

• kam jums reikia, kad jus mylėtų taip, kaip mylite jūs?
• kas gausis, o jeigu tiksliau, ką jūs gausite iš tokios meilės?
• kas atsitiks, jei negausite to, ko norite?

Atsakymas į pirmąjį klausimą padės išsiaiškinti, koks yra tikrasis jūsų tikslas. Pavyzdžiui, jūs galite suprasti, kad paprasčiausiai negalite priimti jokio kito varianto. Galite įžvelgti tuos apribojimus ir nuostatas, kurios jus nuves į neišvengiamą nusivylimą. Juk joks kitas žmogus negalės visiškai atitikti jūsų įsivaizdavimų apie tai, kaip jus galima ir reikia mylėti.

Atsakymas į antrąjį klausimą, suteiks galimybę suprasti, ko, būtent tikitės iš meilės. Tai ne visada bus būtent tai, ką patys galvojate. Meilė yra daugialypė, kiekvienas iš mūsų savaip supranta ir išreiškia šį jausmą. Iš esmės meilė – tai gebėjimas duoti, ir tai daryti mes galime įvairiais būdais. Vienas už meilę pasirengęs atiduoti gyvybę, o kitam aukščiausia meilės apraiška – padovanoti gėlę.

Trečiasis atsakymas susijęs su nusivylimu. Juk būtent tai, ko negauname, nors taip norėjome, veda mus į nusivylimą. Nesulaukę atsakomosios meilės apraiškų – tokia forma ir tokiu kiekiu, kokio tikėjotės – be nusivylimo, galite sulaukti ir visų vilčių žlugimo, ir neurotiško troškimo bet kokia kaina gauti būtent tai, kas buvo taip stropai sumodeliuota galvoje.

Ką daryti? Nebenorėti, kad mus mylėtų? Arba atsisakyti tik noro daryti tai taip, kaip darau aš? Iš esmės tai panašu į garsųjį posakį „žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – mėginimas pabėgti – šūvis”. Žinoma, kad ne.

Jei nežinosime ir nesuprasime, ko norime, galime apskritai nieko negauti. O štai susitvarkyti savo norus išties nepakenktų. Suprasti, kad mylėti mus taip, kaip mylime mes – tai greičiau iš fantastikos srities, o štai gebėti priimti tokią žmogaus meilę, kokią jis gali jums duoti – tai jau suaugusios, savarankiškos asmenybės požymis. Duoti, nereikalaujant to paties mainais – brandžios meilės požymis. Kiekvienas žmogus turi teisę į meilę.

Ten, kur prasideda reikalavimai, ypač kai kalba eina apie tokį subtilų jausmą, meilė baigiasi.

Meilės taip pat reikia mokytis.

.