Nuvertintas žmogus

Žmonės, kuriems vaikystėje teko dažnai susidurti su nuvertinimu iš tėvų pusės, suaugę patenka į situacijas, kur abejojama jų kaip partnerių, specialistų ar žmonių, kurie turi tokias pat teises kaip kiti, verte. Ir tie, kurie vaikystėje iš suaugusių girdėjo nesibaigiančius priekaištus, kentė grubumą, visada buvo kaltais, blogais. Ir tie, kuriuos mylėjo, bet su sąlyga, kad jis bus visada gražus, protingas, naudingas, efektyvus, patogus, pats pačiausias ir t.t.. Visais šiais atvejais žmogus negavo be galo svarbaus įgūdžio, kuris formuoja ne vien saugumo jausmą, bet ir orumą bei adekvačią savivertę. Tas įgūdis, toji nuostata skamba kaip: „Aš esu geras jau vien tuo, kad esu. Mane myli tiesiog dėl to, kad pagimdė. Ir toks, koks esu – aš vertingas“.

Žinoma, kiekvienas suaugęs žmogus puikiai supranta, kad ne viskas šiame pasaulyje sukurta jam ir kad ne visi privalo gerai su juo elgtis, mylėti ir gerbti. Tačiau įsitikinimas, kad esu geras pats savaime (vaikystėje – tėvams, o vėliau – pats sau) – yra kaip tik ta atrama, kuri leidžia pasirinkti į partnerius ir draugus žmones, kurie sugeba vertinti ir mylėti. Šis įsitikinimas padeda atskirti, kas bloga ir tai atmesti, įskaitant žmones ir santykius. Neleisti neteisybės ir prievartos savo atžvilgiu. Turėti teisę prašyti ir gauti pagalbą bei palaikymą.

Ir į vieną, ir į kitą aukščiau aprašytą auklėjimo manierą įpinta prievartos gija – tiek moralinės, tiek fizinės. Kartais, ištaręs žodį „prievarta“ susiduriu su kai kurių pacientų nuostaba ar priešiškumu: tiek tų, kuriuos nuolat mušė, tiek tų, kurie buvo auklėjami pasitelkus psichologinį smurtą.

Žiaurumas mūsuose taip paplitęs bendraujant su artimaisiais, kad daug kas laiko jį norma. Žmonių, kurie užaugo išties pagarbioje, mylinčioje atmosferoje, atvirai sakant, ne tiek jau ir daug.

Kuo bloga prievarta? Juk visi žino, kad tai negerai. Be to, kad kliudo formuotis baziniam vaiko saugumo pojūčiui, bet kokia prievarta visiškai nepaiso aukos jausmų.

Kai tėvai sistemingai muša vaiką ar iš jo tyčiojasi – jiems nesvarbu, kad jam tuo metu baisu, skaudu, vieniša ir kad jis dėl savo amžiaus negali susidoroti su tokiu milžinišku stresu savarankiškai.

Kai tėvai tikisi, ar reikalauja, kad vaikas: mokysis tik labai gerai, nebus verksnys, normaliai elgsis, netrukdys ar taps baleto mokyklos žvaigžde – tėvams nusispjauti, kad vaikas turi daugybę savų jausmų ir poreikių, kurie jam paprasčiausiai uždraudžiami. Ir kaip su tuo tvarkytis, vaikas, vėlgi, nežino.

Šitas „nusispjauti“ – suaugusio žmogaus nenoras ar nesugebėjimas pamatyti realaus mažo žmogau ir su juo skaitytis – tai ir yra nuvertinimas.

Tokių žmonių bendravimo problemos dažniausiai susijusios su tuo, jog jie nesugeba atskirti gero elgesio nuo blogo. Sunku turėti savo požiūrį ir jį ginti. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad galima nekentėti, kai bloga, o ieškoti kitų žmonių pagalbos. Plačiai paplitusi gėda kreiptis į specialistą – iš ten pat.

Net įsidrąsinęs pakelti maištą ir pradėti ginti savo teises, žmogus dažnai susiduria su milžiniška tiesiogine ir netiesiogine aplinkinių agresija savo adresu. Taip veikia sistema.

Šeima, darbo, draugų ar bet kuris kitas kolektyvas – tai sistema, kurioje nuvertintas žmogus, kaip ir visi kiti, užima savo nišą, vaidina savo vaidmenį. Ir kai jis pradeda mėginti pakeisti jo netenkinančią situaciją – sukelia potencialią grėsmę darniai, jau nusistovėjusiai sistemai, kurios dalimi jis ilgai buvo.

Kodėl svarbu tai suprasti? Žmonės, kurie nėra tikri, jog turi teisę būti išgirstais ir pastebėtais, susidurs su žymiai didesniu pasipriešinimu negu tie, kuriems sistemoje buvo leista gauti daug paramos ir palaikymo.

Ir tai reikia pripažinti. Susitaikyti su faktu.

Savo vertės paieškos – labai sunkus, daug darbo reikalaujantis procesas.

Iš po griežtų svetimų žmonių tau įskiepytų nuostatų, įsitikinimų sluoksnių reikia iškasti į paviršių savas, kitados labai seniai tėvų uždraustas nuostatas, jausmus, išmokti kontaktuoti su savimi, savo jausmais ir troškimais.

Labai pamažu ir su didelėmis pastangomis išdygsta šie gležni daigai, kaip žolė prasikala per storą asfaltą. Reikia daug rūpesčio ir palaikymo, kad atgimtų tai, kas kitados buvo atimta ir uždrausta.

Ir labai svarbu turėti kantrybės atsargą, kad atlaikytum laikiną netikrumą šio proceso metu, sudėtingus jausmus ir nesustotum, nežengtum atgal.

Šaltinis