Ar būdavo vaikystėje baisu, kai mama išeidavo į tėvų susirinkimą?
Galbūt buvote nepažangus ar chuliganas, o gal tiesiog nepateisinote lūkesčių… Kokius pačius baisiausius scenarijus piešė vaizduotė, kol mama kalbėdavosi su mokytojais? Turbūt pagalvodavote, kad būsite kažkaip nubaustas ar uždarytas kuriam laikui namuose, galbūt neteksite kišenpinigių, o gal netgi diržo paragausite…
Bet kuri iš šių bausmių buvo visiškai priimtina merginai, kuri neseniai ėmė lankyti mano konsultacijas. Nė viena iš šių bausmių jos taip nebaugino, kaip toji, kurios susilaukdavo. Jos mama galėjo nekalbėti su ja keturis mėnesius dėl kokio nors sumauto dvejeto ar kito panašaus „baisaus nusikaltimo”. KETURIS MĖNESIUS!
„Geriau mušk mane, rėk, bausk! Tik netylėk“. – meldė ji pro ašaras. Tačiau mama buvo nenumaldoma ir apsimetė, kad jos 9 metų mergaitės paprasčiausiai nėra tuose namuose.
Klausiausi jos seansų metu ir visą mane apimdavo ledinis siaubas nuo minčių, ką tokioje situacijoje gali jausti mažas žmogutis. Jokios meilės iš mamos pusės, jokio emocinio artumo, absoliutus atstūmimas, pojūtis, kad „aš negera, aš neteisinga”. Tyla sukuria vakuumą, tuštumą širdyje, kurią psichika tuojau pat užpildo tokiais dalykais, kaip netikrumas, įvairios baimės (o jeigu ji daugiau niekada nekalbės), įtarinėjimai ir klausimai (kuo aš to nusipelniau).
„Niekuo, niekuo tu to nenusipelnei!” – norėjosi šaukti šiai klientei. Aš pati turiu 8 metukų dukrytę ir paprasčiausiai nepajėgiu net įsivaizduoti, ką ji turėtų tokio padaryti, kad nustočiau kalbėti su ja keturiems mėnesiams.
Tai ne pavienis atvejis…
Neseniai pas mane atėjo moteris, skundėsi nuolatiniu nerimu, kad vyras jai neištikimas, ir ją tai labai skaudino. Kalbamės apie jų santykius, o ji ima pasakoti, kad kartais, kai vyras jos atžvilgiu pasielgia nederamai, ji paprasčiausiai užsidaro ir nustoja kalbėtis. Jos ilgiausias nekalbadienis truko 3 savaites…
Trys savaitės bendrų pusryčių ir vakarienių. Trys savaitės įprastų buitinių reikalų. Trys savaitės tylaus sekso. Trys savaitės be emocinio artumo, kuris, beje, yra vienas iš santykių pamatinių elementų.
-Kodėl jūs tai darote? – klausiu moters.
-Aš nežinau, kaip galima būtų kitaip.
Kai partneris su mumis nekalba, mes tarsi vėl tampame mažais pasimetusiais, sutrikusiais, išsigandusiais vaikais, kurie nežino, kaip susigrąžinti tėčio/mamos palankumą.
Ką jūs norite pasiekti savo tylėjimu? Norite nubausti, įrodyti, kad esate teisūs, laukiate, kol partneris puls ant kelių jums po kojomis ir pradės maldauti atleidimo, apimtas nepakeliamai sunkių jausmų?
O kaip tas žmogus jaučiasi šią akimirką? Ar norės toliau tęsti santykius, kai kankintojas/kankintoja pagaliau nutars maloningai „atleisti“?
Vienintelis dalykas, kurį noriu jums pasakyti: nedarykite to. Nebauskite tų, kuriuos mylite ir kurie yra jums brangūs. Yra begalė kitų, konstruktyvesnių konfliktų sprendimo būdų.
